Kasdienybės pilnatvė ir tuštuma

Kasdieniai ritualai. Atsikelti, apsirengti, išsivalyti dantis, nusiprausti, papusryčiauti, tęsti, tęsti, baigti dieną. Vėl keltis, vėl tęsti, vėl baigti. Kad ir koks bebūtų gyvenimo būdas, jis tampa kasdienybe. Keliautojo po pasaulį kasdienybė – tie patys burtažodžiai sutinkant nepažįstamus žmones, tas pats pasitenkinimas išvydus kažką naujo, kasdienis nepasotinamas troškimas ištrūkti iš kasdienybės. Deja, nors ir bandome iš jos ištrūkti, tik dar labiau į ją įsiveliame, o save nubaudžiame suvokimu, kad tai tėra beprasmiškas to paties kartojimas.

Kobas Abė Siaubingai monotoniškas to paties ir to paties kartojimasis... Ir nors kartojimasis neišvengiamas gyvenime kaip širdies plakimas, bet juk širdies plakimas - dar ne visas gyvenimas
Kobas Abė „Siaubingai monotoniškas to paties ir to paties kartojimasis… Ir nors kartojimasis neišvengiamas gyvenime kaip širdies plakimas, bet juk širdies plakimas – dar ne visas gyvenimas“

Pilką, tiesiogine to žodžio prasme, monotoniją matome ir vengrų režisieriaus, Belo Tarr, filme „Turino arklys“. Tai istorija apie arklio, kurį pamačius, atsiskleidė vokiečių filosofo Frydricho Nyčės beprotybė, likimą. Pilka (netgi juoda!) kasdienybė yra viskas, ką matome šiame filme. Iš esmės, tai beveik sutampa su daugelio gyvenimu. „Turino arklyje“ pagrindinį vaidmenį atlieka du žmonės. Žmonės, gyvenantys vėjyje, vandens iš šulinio nešime, daržinės durų uždaryme, virtų bulvių su druska valgyme, arklio kinkyme ir kažko laukime. Tiesa, dvi su puse valandos stebėdami tokį gyvenimą, įžvelgiame, koks jis absurdiškas, beprasmiškas ir tuščias. Beveik jaučiamės laimingi, kad mūsų gyvenimas ne toks! Bet iš tiesų, mūsų gyvenimas savo absurdiškumu ir tuštumu dažnai identiškas šio filmo gyvenimui. Žinoma, mūsiškis apvilktas naujais blizgančiais drabužiais, malonumais, naujomis patirtimis, kurios esą užpildo tuštumą. Viskas tam, kad užmaskuotų skurdžią monotoniją.

O dabar, kovo pradžioje, mūsų pasaulį pradeda gaivinti spalvos. Rodos, dingo tas juodai baltas kartojimasis. Galime išeiti pasivaikščioti nutirpusiais takeliais, saulei šildant veidą, vis garsiau čiulbant paukščiams. Pavasariui suteikiama didelė galia – žmogaus sielos gaivinimas iš stagnacijos. Ir iš tiesų, daugelis stengiasi tą mistišką jėgą išnaudoti, pasiryžta kam nors, keičiasi, stengiasi būti geresniais. Bet štai, pabundi šviesų kovo rytą, eini valytis dantų, pusryčiauti, važiuoji į darbą/mokyklą, darai tą patį, ką ir prieš mėnesį, tęsi, tęsi, tęsi, pribaigi dieną. Ir vėl. O rodės, kad kasdienybę taip puikiai pakeitė spalvotas pavasario gaivalingumas.

Tenka susitaikyti – kasdienių ritualų, kasdienių minčių ir amžino kartojimosi neišvengsime. Tai tarsi storas ledas, kuris pakilus temperatūrai truputį atitirpsta, bet tik trumpam ribiniam akimirksniui. Taigi ar verta bėgti nuo tos užvaldančios monotonijos tuštumos? Ar tie mūsų kasdieniai įpročiai nėra gražūs? Argi žmogaus gyvenimas ir nėra tuo ypatingas, kad jame egzistuoja kasdienybė, kad ribiniais laikotarpiais savo švytėjimu mūsų dvasią kelia aukštosios akimirkos? Galbūt didžiausias gyvenimo menas yra pripažinti kasdienybę ir ją mylėti, dažyti ją spalvotais pieštukais – nenuilstamai.

Prisijunkite prie diskusijos

Komentarų: 9

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

  1. Uno, bet ir pačiai (pačiam) trūksta žmonių. Tokių, kad suprastu tave. Sakai patinka vienatvė. Bet ar negeriau butu, jeigu žinotum , kad laukia tavęs. Pasidalins su tavim, lėkšte sriubos, kurios tu negali išvirt, paklaus, ar labai pavargai. Kaip tau bus labai sunku, paims tave už rankos, atsisės šalia. Jog tau patiko, šis puslapis ir parašiusių žmonių mintys. Taigi, gera ŽMOGUM būti, tarp ŽMONIŲ.

  2. Ir as i kaima mintimis sugrizau..Kai senolis su dalgiu nupjoves siena ryte pareidavo ir prie lovos rasdavau laukiniu biciu medaus…Dekoju dievui, kad turejau galimybe vasaras praleisti kaime.Pamilti kaciukus, suniukus, karvikes,arkliukus…Ten buvo mano sventove.Lekdavau is didmiescio kiekviena savaitgali.Senolis su prozektorium laukdavo prie stoties…Kokia as buciau tik ant asfalto uzaugus…Ismokau mylet visa, kas mane supa.Tik vieno nemoku- gyventi su piktais gudriais zmonem, beribiais materialistais, vartotojais.As nuo ju tik begu.Bet zinau, kad turetu buti kitaip…Tiesiog neturiu jegu jiems priesintis…O jei per silpnai priesinsies, isprievartaus…As negimus kariaut.As gimus, gailet, mylet, kurt ir nieko negaliu pakeist.As sriubos negaliu taip pat isvirt.Sunku tame sociume, todel man labai patinka vienatve.Man jos labai truksta.Einu plaut drabuziu – atlikt svaros rituala…

  3. Kaip gerai,kad as pataikiau i si puslapi…Radau tiek bendraminciu…O vis lekiu ir lekiu kasdien kitiems save dalindama.Ir vis per maza jiems.Numirtum ju akyse ir dar uz tai supyktu…Aisku supranti: mazi zmones ir mazos ju nuodemes, bet kartais pradreskia oda ir sukraujuoji.Kruvino gi niekas nelaizo.
    Dievinu sias pirmasias atostogu valandas.“Vienas namuose ir darau ka noriu…“Laimes JUMS…

  4. Dar apie kasdienybę. Rašytoja Judita Vaičiūnaitė: ,,Aš nežinau nieko gražesnio už kasdienybę – ji man yra pati gyvenimo poezija, o ne šventės ar kažkokie ypatingi plunksnos verti objektai. Labai branginu ir gerbiu patį gyvenimą, buvimą, tegu ir menkiausią.“

  5. Šie Kobo Abės žodžiai ir yra iš šitos knygos. Iš tikrųjų, taip pat puikiai atspindintis temą ,,Kasdienybės pilnatvė ir tuštuma“ kūrinys. Tiesiog dabar ryškesni filmo įspūdžiai, nors jie beveik identiški knygos keliamiems apmąstymams. Ir išvados – tokios pačios.

  6. Nemačiau Belos Tarro filmo, tačiau esu skaitęs Kobo Abės „Moteris smėlynuose“ bei matęs kino filmą pagal šį kūrinį – visas Aušros tekstas puikiausiai tiktų ir šiai knygai.

    Vyras, atsiktinai atsidūręs vidury dykumos duobėje esančioje trobelėje, kurioje gyvena vieniša moteris, išgyvena neviltį ir desperatiškai bando pabėgti. Tačiau pamažu tas nuobodulys ir smėlynų tuštuma ima įgyti visai kitas spalvas.

  7. Kasdienybė, o gal tesinys. Pabundi rytą,ir tęsi tą kasdienybę, kurią paliko tie, kurie išėjo. Darbai tie patys, bet tavo laikas – kitoks. Nemačiau to filmo, tik isivaizduoju, prisimenu kaime tėvų darbo dieną. Auštant tėvą einantį, su dalgiu ant peties. Mamą, ištraukusią iš pečiaus, karštus duonos kepalus. Ir man mažą pagranduką.Mano kasdienybė kitokia, duoną pirkau, bet esmė tą pati.Aš tai pavadinčiau , gyvenimu.

  8. Jeigu mūsų kasdienybė atrodo menka,
    Nekaltinkime jos,kaltinkime save;
    pripažinkime, jog esame nepakankamai poetiški,
    kad prisišauktume jos turtus nes kūrėjui
    nėra nei skurdo, nei skurdui abejingų vietų.
    R.M.RILKE

    Gyvenimas yra amžinas judėjimas ,amžina kaita, kur visuomet gali būti nenumatytų aplinkybių.Nuo
    šiandien ieškokime kasdieninio gyvenimo turtų. Pagalvokime,kas mums šiandien galėtų suteikti malonumo, ir padarykime tai. Pasikvieskime draugų, išbandykime naujus receptus,šypsokimės kiekvienam sutiktam žmogui. Būkime dėkingi vien už tai, kad esame gyvi,ir džiaukimės.
    Gyvenimas gimdo gyvenimą…pradeda kuždėti pavasaris

    KAZITĖS ir KAZIMIERAI su vardadieniu.