Eidžizmas mūsų gyvenime

"Tokioje „jaunų, gražių žmonių“ visuomenėje pagyvenęs žmogus suvokiamas kaip našta. Apie juos tiesiog nutylima, lyg  pagyvenusių asmenų nė nebūtų mūsų gyvenime."
"Tokioje „jaunų, gražių žmonių“ visuomenėje pagyvenęs žmogus suvokiamas kaip našta. Apie juos tiesiog nutylima, lyg pagyvenusių asmenų nė nebūtų mūsų gyvenime."

Eidžizmas yra įžeidžiantis savo jėgos demonstravimas per amžiaus kriterijų. Tai žeminantis požiūris į žmogų, panieka bet kuriai žmonių grupei: jaunų – seniems, senų – jauniems. Tačiau dažniausiai toks  negatyvus požiūris nukreipiamas į vyresnius ir pagyvenusius žmones. Eidžizmo termino autorius yra britų mokslininkas R. Batleris (R.Butler), įvedęs šį terminą dar 1969 metais. R. Batleris tyrinėjo žmonių senėjimo ir gerontologines problemas, kurias nuodugniai aprašė knygoje „Senėjimo enciklopedija“. R.Batleris eidžizmą apibrėžė kaip sisteminės stereotipizacijos procesą ir sulygino jį su rasizmu (diskriminacija dėl odos spalvos) ar seksizmu (diskriminacija dėl lyties). Kai kurie mokslininkai mano, kad visuomenės orientavimas į jaunus žmones – taip pat yra eidžizmo pasireiškimas.

Šiuolaikinėje visuomenėje vyrauja jaunatvės ir jėgos kultas. Masinės informacijos priemonės, reklama, kino ir televizijos pramonė, grožio industrija formuoja tokio žmogaus įvaizdį, kuris yra amžinai jaunas, turi nepriekaištingą odą, žvilgančius plaukus. Yra sportiškas, atletiškas, t.y. tobulas savo išore. Tokioje „jaunų, gražių žmonių“ visuomenėje pagyvenęs žmogus suvokiamas kaip našta. Apie juos tiesiog nutylima, lyg  pagyvenusių asmenų nė nebūtų mūsų gyvenime. Vartotojiškoje visuomenėje pagrindiniu stimulu, esminiu gyvenimo varikliu tampa daiktų ir prekių pirkimas. Žmogaus vertė priklauso nuo to, kiek jis turi pinigų įsigyti šioms prekėms ar paslaugoms. Jeigu pinigų žmogus turi nedaug, tai jis išstumiamas iš visuomenės kaip nenaudingas, nesugebantis vartoti. Šiuolaikinė rinkodara kurianti produktus jauniems ir pinigingiems klientams kartais vyresnius žmones pastato į priešpriešą „jauniesiems“ vartotojams tam, kad išskirtų pastaruosius, verstų juos pasididžiuoti savo šaunumu, jaunyste, kūno vikrumu. Kūnas tampa tarsi vizitine kortele, kuria žmogus prisistato visuomenėje, yra joje pastebimas ir atitinkamai įvertinamas, sako žymus mūsų dienų mąstytojas Zigmundas Baumanas. Žmogaus sėkmė visuomenėje, darbo galimybės vartotojiškoje visuomenėje priklauso nuo kūno būklės. Spalvinguose „glianciniuose“ žurnaluose, reklamose, TV laidose dažniausiai dalyvauja jauni žmonės, kalbos ir veiksmai nukreipti į grožį, jo išsaugojimą, puoselėjimą. Pabrėžiamas kūno svarbumas, pirmenybė išvaizdai. Suprantama, kad vyresni ir pagyvenę tose laidose nedalyvauja. Jie yra beveik išstumti iš TV gyvenimo. Retsykiais, tiesa, pagyvenusius žmones galima pamatyti kokiose nors „beviltiškų“ maisto papildų reklamose arba dar beviltiškesnių „prietaisų sąnariams“, ar jogurto nuo pilvo pūtimo klipukuose. Beje, tuo dar labiau užtvirtinami stereotipai, jog visi pagyvenę žmonės serga, visiems  yra sutrikęs virškinimas, o jauniems to niekuomet nenutinka.

Kartais šiuolaikinė rinkodara naudoja ypatingai agresyvią reklamą. Tai – noras šokiruoti, noras supriešinti, o gal noras įtikti jaunuoliams, mėgstantiems pasišaipyti iš silpnų senelių. Prieš kelis metus buvo pradėta rodyti  „Snikers“ batonėlių reklama, kurios devizu buvo pasirinktas šūkis: „nesi savimi, kai esi alkanas“. Šiame reklaminiame klipe pagyvenę žmonės laksto žaisdami futbolą, kurio metu parbloškiami į balą, tada jiems įbrukamas batonėlis ir seneliai kaipmat pavirsta jaunuoliais. Greičiausiai rytų kraštuose tokia reklama būtų sukėlusi pasipiktinimo bangą, o Lietuvoje ji sėklmingai sukosi dvejus metus. Tai labai akivaizdus eidžistinis reklaminis klipas, kuriame amžius yra pagrindinis pasišaipymo objektas. Jaunuoliai, nevalgantys batonėlių  „Snikers“ yra paliegę ir nevikrūs, kaip senukai. Kas gi nori būti senuku? Toks kūno sureikšminimas iškreipia  visus orientyrus gyvenime, sumenkina tikrąją žmogaus vertę. Protas, intelektas tampa mažai reikšmingi, svarbu yra tik energingi kūnai, garantuojantys individo sėkmę gyvenime. Bet ar nuo to, kad vienas individas treniruos savo raumenis ar auginsis dirbtines blakstienas ir nagus – duos naudos visai visuomenei? Toks  žmogaus išvaizdos išaukštinimas ir intelekto ir patirties ignoravimas leidžia žengti žingsnį toliau: kelia nepagarbą ir net neapykantos jausmą vyresniems ir pagyvenusiems žmonėms.

"Įprastas posakis gydytojo kabinete, kai į bet kokius skundus pagyvenęs žmogus girdi: “... o ko jūs norite savo amžiuje?"
"Įprastas posakis gydytojo kabinete, kai į bet kokius skundus pagyvenęs žmogus girdi: “... o ko jūs norite savo amžiuje?"

Britų mokslininkas B.Stivensonas tirdamas žiauraus elgesio su senais žmonėmis apraiškas, tiesiogiai susiejo šią problemą su eidžizmo paplitimu visuomenėje. “Seni žmonės vis mažiau gerbiami negu likusieji, todėl su jais elgiamasi kaip su žmonėmis neužsitarnavusiais lygių galimybių.“(Stevenson O.,1999) Gal taip galime paaiškinti paskutiniu metu išviešinamą nepagarbų elgesį su pagyvenusiais, sergančiais žmonėmis kai kuriose Vilniaus slaugos ir globos įstaigose? Galbūt tie žmonės neužsitarnavo lygių teisių, o gal jas prarado dėl tos priežasties, kad yra seni ir paliegę?

Eidžizmas yra labai įsišaknijęs visoje visuomenėje, visose amžiaus grupėse ir net gydytojų nuostatose savo pacientų atžvilgiu. Toks įprastas posakis gydytojo kabinete, kai į bet kokius skundus pagyvenęs žmogus girdi: “… o ko jūs norite savo amžiuje?“ Tai yra pats tikriausias eidžizmas, taip seniai praktikuojamas, kad atrodo natūraliu, savaime suprantamu dalyku. Negatyvus požiūris į vyresnį amžių tiesiogiai priklauso nuo vyraujančio visuomenės požiūrio į šį amžiaus periodą. Kaip, kokiomis akimis tai mato dauguma, tokios nuotaikos, psihologinis klimatas supa pagyvenusius žmones. Mes žinome daug posakių labai dažnai vartojamų kasdienėje kalboje, kartais net labai išsilavinusių žmonių tarpe. Pvz.  tokie išsireiškimai kaip „senas durnius“, „sena tarka“ ir panašios frazės nužemina visą amžiaus grupę. O kas gi tie vyresni žmonės, kas tie pagyvenę? Nuo kokio amžiaus galima žmones laikyti pagyvenusiais? Tuo labai dažnai manipuliuoja darbdaviai. Jie ne tik patys sau užsibrėžia jiems patinkančią amžiaus ribą kaip netinkamą darbui, tačiau  naudojasi įsišaknijusiomis visuomenės nuostatomis prieš vyresnius, jie mėgsta naudotis prisegtomis etiketėmis pvz.: vyresnis darbuotojas nesugeba priimti naujovių, eina pramintais takais, nemoka bendrauti, nemoka užsienio kalbų, kompiuterinių žinių. Tokiomis stereotipinėmis nuostatomis yra nuvertinami visi šios grupės žmonės, o juk tokias savybes gali turėti ir jaunas ir vidutinio amžiaus darbuotojas, tačiau puolimas vyksta prieš vyresnius.

Rezultate šie žmonės yra marginalizuojami ir izoliuojasi nuo produktyviosios visuomenės dalies. Taigi, eidžizmas yra labai pavojinga diskriminacijos forma. Lietuvos sociologiniai tyrimai parodo, kad šiuo metu tam tikro amžiaus žmonės yra labiausiai pažeista socialinė grupė visuomenėje. Ilgėjant žmonių gyvenimo trukmei, mažėjant gimstamumui, demografai pranašauja, kad ateityje didesnę santykinę gyventojų dalį sudarys vyresni ir pagyvenę žmonės. Žmonės ne tik ilgiau gyvens, bet ir dirbs gerokai ilgiau, išeis į pensiją vėliau. Taigi, nuostatos prieš pagyvenusius – eidžizmas – turi būti iš esmės sunaikintas.

Daina Mieželaitytė

7 thoughts on “Eidžizmas mūsų gyvenime”

  1. Laba diena, buvau parašiusi komentarą ,bet nepapuolė, matyt daroma kažkokia atranka. Jei Jūs, p.Daina, kaunietė paskambinkite man 8 37 392380

  2. Labas, ponia Aldona,
    Su šventėmis jus. Tikrai senokai nerašiau šia tema. Buvau užimta kitais darbais. Tačiau neseniai vėl grįžau prie šios temos. Vėl pradėjau skaityti, ieškoti informacijos įvairiais diskriminacijos dėl amžiaus aspektais. Įdomu, o koks tai projektas?

  3. Sveika, p. Daina.
    Įdomų straipsnį parašėte, daug klausimų iškelta ir dar daugiau galima pasakyti.
    Bet kur Jūs dingote? kodėl taip seniai rašėte? Gal galima Jus įtraukti į projektą šia tema?
    Linkiu sėkmingų ir kūrybingų 2013-tųjų jums.

  4. Labai naudingas ir reikalingas straipsnis. Matydamas draugauki.me lankomumo statistiką galiu pasakyti, kad žmonėms šios temos labai rūpi ir Dainos straipsniai gauna labai daug užklausų. Tai reiškia, kad labai daug žmonių susiduria su diskriminacija ir ieško susijusios informacijos.

  5. Taip, aš tai tikrai žinau PSO nustatytas ribas, tikrai omenyje turėjau pernelyg laisvą darbdavių
    manipuliavimą amžiaus kriterijumi. Juk įsakmiai draudžiama darbo pasiūlos skelbimuose reikalauti „pageidaujamo“ amžiaus, tačiau atsiranda įvairių tipiškai eidžistinių eilučių, pvz.: „jauname, veržliame kolektyve“, kas yra tapatinama su tuo, kad jaunas – veržlus, kūrybingas ir apdovanotas visais pliusais. O jei nesi toks jaunas tai jau lyg ir nebeveržlus kitaip tariant, tavęs nenori, tai ir „nelįsk, skelbimas ne tau“. Kitas baisus dalykas, kurį pati pastebėjau tai visose darbo CV yra pareikalavimas nurodyti gimimo metus. Na, manau tai jau diskriminacija. O amžių ribos, pastebėjau yra besikeičiantis kriterijus. Sovietmečiu, moterų pensija būdavo nuo 55 metų, tai ir moterys matyt tik iki tokio amžiaus buvo laikomos darbingomis ir „normalaus“ amžiaus. šiandien tai atrodo juokinga.

  6. Labai teisingas straipsnis, deja teisingas visom prasmėm, nes eidžizmas tikrai egzistuoja. Senoliai nėra gerbiami už jų gyvenimišką patirtį, kuri yra neįkainuojama. Kaip profesorius Kempickis rašė, kad šiuolaikiniame mokslo ir technikos pasaulyje veikia naudingumo dėsnis – žmogus geras, kol juo galima naudotis. Taigi šis principas liečia visų pirma senus žmones, nes jie nesuspėja koja kojon su šiuolaikinio gyvenimo tempu, neturi jėgų atlikti vaidmens, kurį pateikia šiandiena, jie skęsta informacijos chaose. Kas blogiausia, kad visuomenė nesuvokia, kad senstame mes visi ir taip elgdamiesi, pasmerkiam patys save socialinei atskirčiai ateityje. Tekste buvo klausiama nuo kiek metų galime įvardinti žmogų kaip pagyvenusį. Nors spėju tai buvo retorinis klausimas, bet atsakysiu, kad PSO nustatė, kad pagyvenęs žmogus yra laikomas nuo 60 – 74 metų. Senu žmogum laikomas 75 – 89 metų, o ilgaamžiu 90 ir daugiau. Bet tai tik formalumas ir kaip aš sakau, tai tik skaičiai, nes yra dar biologinis, psichologinis ir socialinis senėjimas. Kartais 60 metų žmogus, būna jaunatviškesnis už 40 metų. Taigi darbdaviai ar kiti asmenys diskriminuodami dėl amžiaus daro didelę klaidą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.