(+12, balsavo: 12)Ar teko girdėti apie italų rašytoją Bruno Ferrero? Gimęs 1943 m. nėra plačiai žinomas visame pasaulyje. Ir tuo pačiu – žinomas daugumai, padėjęs įžiebti viltį širdyje, parodęs, kad paprasta atrasti grožį, nuraminęs, pamokantis ir kartais parodantis, į kurią pusę reikėtų žvelgti. Galbūt kaip tik ten laukia asmeninė legenda?
Jis ne tik rašytojas, bet ir katalikų kunigas-vienuolis, priklausantis saleziečių kongregacijai. Jei mėgintumėte rasti kokios nors informacijos naudodamiesi google, tiesą sakant, nedaug tepavyktų išsiaiškinti. Nėra straipsnių pristatančių autoriaus kūrybą, nėra jo gyvenimo istorijos aprašymų, sunku rasti ir portreto nuotraukų. Tikėtina, jog Bruno Ferrero nenorėjo kalbėti apie save, jam rūpėjo tik kalbėti savo kūriniais, jo pasakojimai – sielos žodžiai, pasakantys daugiau nei bet koks žurnalistinis straipsnis. Rašytojas vadovauja leidyklai „Elledici“, o jo knygos nėra platūs kūriniai, tai nedidelės apimties knygelės, kuriose yra istorijos sielai. Daugiausiai rašo religine tematika, kalbėdamas apie Dievą, bet yra parašęs ir kūrinių mažiesiems bei knygų šeimos ir vaikų auklėjimo temomis.
O apie ką kalbama, kai sakoma: „trumpi pasakojimai sielai“? Taip yra pristatomi Bruno Ferrero kūriniai, čia žanras, apie kurį ir norėčiau pakalbėti. Lietuvių kalbos žodyne rašoma „pasakojimas – tai, kas pasakojama; trumpas prozos kūrinys, apsakymas“, „trumpas – kuris nedidelio dydžio, neilgai trunkantis“, „siela – vidinis psichinis žmogaus pasaulis, jo sąmonė, jausmai, išgyvenimai“. Sąvokos atrodo aiškios ir suprantamos, jos aiškėja ir pradedant skaityti knygą. Pradžioje nustebina, kad istorijos tikrai neilgos, kai kurios užima vos vieną puslapį, o knygelė mažo formato. Bet, pasirodo, to visai užtenka. Reikia būti pakankamai talentingu, kad tokios nedidelės apimties istorijos žodžiuose, sugebėtum užkoduoti gilią prasmę. Skaitant, atrodo, kad iš vidaus esi šildomas, nusišypsai, istorijos ramina. Ir tai stebina. Autorius panorėjo būti kuo labiau nežinomas, neskelbė informacijos apie save, bet knygynų ir bibliotekų lentynose išrikiuotos knygelės byloja apie jo buvimą.
Ingrida Virinaitė
Kiti straipsniai kategorijoje: Esė
- Šypsena pro ašaras - May 17th, 2013
- Geras žmogus – profesija? - April 29th, 2013
- Ant vaikystės debesies - April 25th, 2013
- Apie bedugnę - April 19th, 2013
- Ką galime pasakyti apie netektį, kuri yra savanoriška? - April 19th, 2013
Vasaris 3, 2012; 22:13:57
Džiaugiuos Ingridos pasakojimu apie Bruno Fererro-rašytoją,mąstytoją.Užrašų knygelėje suradau citatą ,,Trylikametis vaikštinėjo su mama smelėta jūros pakrante. Staiga jos paklausė: – Mama, pagaliau pavyko susirasti draugą. kaip jį išsaugoti? Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydama rankas delnais i viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti per kraštus ir kuo labiau gniaužė, tuo labiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje. Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o paskui sušuko: – Supratau!…“
Vasaris 4, 2012; 09:15:47
Džiugu, kad lietuvių kalba yra išversta nemažai šio vienuolio darbų.
Vasaris 4, 2012; 13:22:06
Aš Bruno Fererro knygą ,,365 TRUMPI PASA PASAKOJIMAI SIELAI” turiu visada komodėlės stalčiuje. Kas vakarą paskaitinėju… Man labai šilti ir mieli pasakojimai… Knyga – kaip kalendorius: kas dieną po vieną pasakojimą skaitai. Nuostabi kūryba…
Vasaris 4, 2012; 15:17:33
Gražina ,gal galėsi man paskolinti trumpam paskaityti
Vasaris 4, 2012; 16:40:10
Ačiū,gera knyga…