KELIAS VEDA, KELIAS MOKO

Kelias – tai judėjimas, fizinė tvermė, prasmės paieškos. Galiausiai kelias – pažinimas, kad ir kaip atsainiai juo žingsniuoji… O gal bėgi… O gal tik sėdi šalikelėje ir stebi… Visgi šiais visuotinės skubos ir patogumų laikais per kalnus, klonius, pievas, kaimelius ir miškus vingiuojantis keliukas, kuriuo pėsčiomis keliauja piligrimai – užburiantis reiškinys.

Daugelis tikriausiai tik abejingai pakraipytų galvą ir numotų ranka, jei štai vieną dieną koks keliavimo virusu užsikrėtęs asmuo jam pasiūlytų žengti seniausiu ir turbūt įdomiausiu keliu į Santjago de Kompostelą (isp. Camino de Santiago). O jei drąsuolis (nes šiai kelionei drąsos taip pat reikia), tokį iššūkį vistik priimtų, prasidėtų įspūdingas Kelias, taip puikiai aprašytas kelionių žurnalistės Kristinos Stalnionytės knygoje „Kelias į Santjago de Kompostelą“ (Tyto alba, 2010).

Piligrimų Kelias

Keliu į Santjago de Kompostelą vadinami piligriminiai keliai Europoje, iš skirtingų pusių vedantys į šiaurės vakarų Ispanijoje įsikūrusį miestą Santjago de Kompostelą (isp. Santiago de Compostela). Nors tokių piligriminių kelių yra daug, pats reikšmingiausias prasideda Prancūzijoje Pirėnų papėdėje išsidėsčiusio San Žan Pjė de Poro (pranc. Saint Jean Pied de Port) miestelyje. Juo beveik 800 kilometrų piligrimai ir keliautojai per šiaurinius Ispanijos regionus pėsčiomis žygiuoja jau daugiau nei tūkstantį metų.

Vieniems šis Kelias – didis nuotykis, kiti keliauja pagauti smalsumo, treti – troškimo pažinti ne tik svetimą kraštą, žmones, kultūrą, bet ir save. Kad ir koks būtų tikslas, Kelias vienas ir visi juo žingsniuodami patiria neišdildomų įspūdžių. Kaip teigia knygos autorė, jai šis Kelias buvo išsipildžiusi svajonė, nepaleidusi keliautojos net septynerius metus, kol galų gale virto tikrove. Tikrove, vėliau sugulusia į knygos puslapius.

Kelias į Santjago de Kompostelą
Kelias į Santjago de Kompostelą

Pažymėtina, kad kelias į Santjago de Kompostelą – piligrimų kelias. Kitaip jis dar vadinamas Šventojo Jokūbo, Prancūzų keliu. Per amžius jis buvo apipintas legendomis, o šiandieniniams piligrimams – tai galimybė prisiliesti prie istorijos ir pačiam patirti Kelią, vedantį į miestą, prieš šimtmečius priglaudusį apaštalo Jokūbo kūną, paslaptingomis aplinkybėmis dingusį ir vėliau atrastą toje vietoje, kur dabar iškilusi Santjago de Kompostelos katedra. Tikintys šiuo keliu traukia vildamiesi, kad šv. Jokūbas dovanos jiems visut visutėles nuodėmes, nuplaus skausmą ir kančias, sugrąžins sveikatą ir palydės į šviesesnį rytojų.

Pažinimo Kelias

Stebuklingojo Santjago link knygos autorė keliavo 42 dienas. Žinoma, jei esate patogumų snobas, galite rinktis keliavimą automobiliu. Galima į tikslą minti dviračiu ar joti ant žirgo, tačiau tikriausia ir seniausia piligrimystės forma – ėjimas pėsčiomis. Kad piligrimai galėtų pailsinti kūną po sunkios dienos, nakvynę suteikia daugybė specialiai piligrimams pastatytų ir įruoštų valstybinių ar privačių prieglaudų, prieglobstį taip pat galite gauti vietinių gyventojų namuose. Tik svarbu įsidėmėti, jog nesuspėjus atvykti iki nustatytos valandos, teks nakvoti lauke už durų ar ieškotis kitos vietos.

Kelias į Santjago vingiuoja per kelias dešimtis miestukų ir kaimelių, kurie buvo įkurti ir ilgainiui išsiplėtė būtent dėl keliaujančiųjų. Labiausiai prie Kelio infrastruktūros gerinimo prisidėjo vienuoliai, ypač tamplieriai, kūrę prieglaudas, kad keliaujantys gautų nakvynę, maisto, būtų slaugomi ligos atveju. K. Stalnionytės prisiminimų knygoje – gausybė istorinio ir kultūrinio paveldo aprašymų su vaizdingomis legendomis, pasakojančiomis apie kiekvienos vietos ypatingą aurą, atsiradimo aplinkybes ir istoriją. Autorės kelionė – minties ir jausmo vienovė. Sekdamas pasakojimo tėkmę skaitytojas kartu artėja Santjago, kaip išsipildžiusios svajonės liudijimo, link, kartu pažįsta žmones (prieglaudos šeimininkę Raganaitę, bendrakeleivius Mauriuką, australų porą, Linksmąją Sielą ir daugybę kitų), susiduria su sunkumais, kartu džiaugiasi ir liūdi. Kelyje – saulė ir smelkiantis lietus, alkis ir svaiginantis sotumas, dalinimosi ir draugystės džiugesys, fizinis skausmas ir palaima kiekvieną dieną įveikus nors ir kelis, tačiau tokius reikšmingus kilometrus. Kelias pareikalauja ne tik fizinės ištvermės, bet ir ypatingo susikaupimo, netgi atsidavimo. Tai ne tik ėjimas pagal kelią žyminčias geltonas nuorodas su šv. Jokūbo kriauklėmis (piligrimystės simboliu), tai ne tik piligrimo pasas, kupinas spaudų iš aplankytų objektų. Tai įtraukiantis vyksmas, nes Kelias „lyg žmogus: atsiskleidžia, kiek nori pats“ (p. 127). Esminė užduotis dažnam būna „susitarti“ su savimi ir įveikus kliūtis žengti pirmyn.

Kelionė tęsiasi

Kelio istoriją pradėjo piligrimai, keliaujantys šimtus kilometrų, kad savo akimis išvystų šv. Jokūbą, tikėdami stebuklu, jie ieškojo išganymo. Kelio istorija kuriama ir dabar. Šimtai įvairaus amžiaus entuziastų, keliautojų, piligrimų iš viso pasaulio kasmet mina keliukus per Ispanijos šiaurinius regionus, kad atrastų – ramybę, tikėjimą, stiprybę; išmoktų – dalintis, užjausti, suprasti save ir kitą. Tikriausiai nei vienas Kelyje neatsiduria šiaip. K. Stalnionytei kelionė padėjo suvokti, kad „ir Kelias, ir Gyvenimas veda ten, kur skirta, duoda ir atima“ (p. 293), o „daugialypė, daugiaveidė, daugiabalsė Kelio siela tokia beribė, kad nė viso pasaulio vaikštantieji nepajėgtų jos išsemti“ (p. 294).

P.S. knygos ištrauką galite paskaityti čia.

2 komentarai apie “KELIAS VEDA, KELIAS MOKO”

  1. esu girdėjęs apie šį kelią – labai populiarus tarp europiečių, tiek tarp jaunimo tiek tarp vyresnių. Pasakojama, kad šiame kelyje peizažai tiesiog įspūdingi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.