Liaudies muzika – vis dar gyva?

Turbūt daugelis sutiks, kad etninė muzika yra labai svarbi kiekviena tautai. Ji visuomet daugiau ar mažiau pristato ją kūrusius ir kuriančius, ja alsuojančius žmones. Deja, dabar tikroji liaudies muzika atrodo nuobodoka ir svetima.

Puikiai žinome, kokia yra mūsų liaudies kūryba. Lietuviai itin nedrąsiai ir švelniai apdainavo meilę, neafišavo geismo, meilės troškimo, merginos vadinamos lelijėlėmis, vaikinai – dobilėliais. Jausmų pasaulis labai švarus ir tyras, galima sakyti, truputį vaikiškas ir naivokas. Bet pažiūrėkime, ar liaudies muzika yra gyva šiomis dienomis. Didelė dalis jaunimo sako, kad liaudies muziką myli tik seni žmonės, kurie dainuodavo darbų dainas, vis dar atlikdavo raudas ar girdėjo seneles improvizuojant raudojimo metu. Bet naujausiais laikais egzistuoja nuostabus liaudies kūrybos pasaulis, pulsuojantis gyvybe bei naujumu. Senoji pamiršta kūryba modernizuojama, nepražudant jos savitumo ir jautrumo. Vienas gražiausių pavyzdžių Lietuvoje yra kūrėjas, pasivadinęs Doniu. Jis leidžia išgirsti praeitį net labai jaunam žmogui. Suprantama, kad liaudies kūryba ir jos vieta žmonių gyvenime  niekuomet nebebus tokia kaip kadaise, todėl ją išsaugoti ir mylėti gali padėti tik jos atnaujinimas bei gaivinimas: Donis – „Už aukštųjų kalvelių”.


Žinoma, kiekviena tauta turi savo bruožus. Nenuostabu, kad Rusijos provincijoje Tuvoje muzika sklidina laisvės, ramybės ir gamtos skambesio. Paslaptingumas, begaliniai žmogaus nepaliesti horizontai, stepės, ore tvyranti mongoliška dvasia. Tuviai dainuoja naudodami specifinę, stebinančią virštoninę dainavimo techniką, dar vadinamą gerkliniu dainavimu. Šis būdas labiausiai paplitęs Azijoje. Dainuojama apie tuviams artimiausius dalykus: arklininkystę, namų ilgesį, klajoklišką gyvenimą, keliones. Nors atrodo, kad šitokia kūryba Tuvoje tikrai nėra mirusi, į ją vis dėlto įnešama šiuolaikiškumo. Žmonės trokšta egzotikos, o kas gali būti įdomiau už gerklinį tuvių dainavimą pagardintą šiuolaikinės muzikos elementais. Kviečiu pasiklausyti grupės, pernai dainavusios ir Lietuvoje: Huun Huur Tu & Carmen Rizzo – „In Search of a Lost Past”.

Taigi manau, kad liaudies muzika nėra mirusi, priešingai, galime džiaugtis, kad jos niekas neužmiršo ir ji yra gaivinama bei pateikiama šiuolaikiniam žmogui patrauklioje pakuotėje. Bet pakuotė nesvarbu, svarbiausia tai, kad muzika išlieka savita, atėjusi iš tautos praeities – gyvavusi, gyvuojanti ir, manau, dar gyvuosianti.

Komentarai

Atsakymai į “Liaudies muzika – vis dar gyva?”: 3

  1. Aušra avataras
    Aušra

    Beje, nuostabaus įvairių šalių folkoro( ir modernizuoto, ir ne) galima išgirsti kasmetiniame festivalyje „Mėnuo Juodaragis”. Labai malonus, įdomus renginys visai šeimai.

  2. Aldona avataras
    Aldona

    Labai ačiū už gerą straipsnį ir atliekamas dainas

  3. Gintautas avataras

    Esu buvęs Donio koncerte. Jeigu neklystu, tai buvo festivalyje „Suklegos”. Labai talentingas ir nusipelnantis nuoširdžių pagyrų žmogus.

    Pats jis groja ne viename tautiniame ansamblyje, o savo muzikoje apjungia šiuolaikinius dalykus su folkloru.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.