PATRIOTIZMAS MŪSUOSE

Štai jau praėjo sausio 13-osios minėjimas. Tikriausiai sutiksit, kad daugeliui Lietuvos gyventojų ši diena nelabai kuo išsiskiria iš kitų metų dienų. Daugelis apie šią dieną greičiausiai pagalvojo, kad ji sutapo su savaitės diena, t.y. penktadieniu. Be to,  dar pilnatis, todėl diena pranašinga, 0  galbūt net raganiška. Tad kai kas  puolė žiūrėti horoskopus.

O kad 21-ieneri metai jau praėjo po siaubingų įvykių Vilniuje – ar daug kas prisiminė?  Žiūrint minėjimo renginius, kas metai aiškiai matyti, jog žmonių juose vis mažiau ir mažiau. Kas vyksta? Ar tie žmonės budėję prie svarbiausių Lietuvai objektų ir paaukoję savo gyvybes 1991 metų sausio 13 –osios nakty mums nebeįdomūs, pamiršti, netikri…?

Žiūrint minėjimo renginius, kas metai aiškiai matyti, jog žmonių juose vis mažiau ir mažiau.
Žiūrint minėjimo renginius, kas metai aiškiai matyti, jog žmonių juose vis mažiau ir mažiau.

Problema čia ne viena. Viena jų – tai žmonės, žmonės vyresnės kartos, kurie išgyveno tuos įvykius: ar tai patys stovėję gyvose grandinėse ar tai laukdami nors mažiausios žinutės per radiją, jog sužinotų, kas vyksta tuo metu sostinėje. Šios patriotiškiausios visuomenės gretas retina, deja, neišvengiama mirtis. Viduriniosios kartos atstovus daugelį apėmė abejingumo epidemija. Manymas, jog ta laisvė iškovota, tačiau ne tokia, kokios jie tikėjosi: nepripildo kišenių auksiniais, pilvai netinsta nuo persivalgymo ir panašiai.  Jauniausioji karta tų įvykių nematė, arba buvo dar per jauni, jog tai suprastų ir patriotizmo jiems tikrai neįkvepia jų tėvai, galimai apsirgę abejingumu. Jaunimo tarpe pasisakyti, jog esi Lietuvos patriotas tai yra lygu likti nesuprastam, o gal net pašieptam. Labai daug kalbama, kad jaunąją kartą labai įtakoja globalizacija, kosmopolitizmas, individualizmas, o patriotizmas savo šaliai tampa tam tikra „stagnacija“. Ar iš tikrųjų taip yra?

Jaučiate, lyg permestume kaltę kažin kokiems  pasauliniams procesams dėl patriotizmo nykimo, bet jokiu būdu ne sau. Galima lengvai patriotizmo nykimu apkaltinti esamą valdžią, ekonominį sunkmetį, gerai gyvenantį kaimyną ir t.t.  Norisi tada tų žmonių paklausti: kaip manote, kodėl toks stiprus patriotizmas yra ir nemažėja kad ir mūsų kaimyninėse šalyse Rusijoje arba Lenkijoje. Tyrimai rodo, jog patriotizmas tose šalyse gerokai aukštesnis nei Lietuvoje. Nejau manote, jog  jų neveikia tie patys veiksniai kaip ir mus, ar jie nepergyvena įvairiausių permainų?

Patriotizmas gyvena ir mumyse. Tai liudija didinga Lietuvos istorija, seniausia kalba Europoje, tik daugelis mūsų jį suvokia neteisingai. Tai nėra tiesiog materialus pagrindas ar asmeninis komfortabilumas.  Tai yra kur kas daugiau, tai – kultūrinis vieningumas, iš kurio atsiranda atsakingumas, sutelkiamumas, gilesnis susikalbėjimas, o bendra praeitis gimdo pagarbą, toleranciją, stiprybę, drąsą, jėgą. Jei į šituos dalykus susitelktume ir mūsų lūpose pasigirstų žodžiai: „Aš esu lietuvis ir kitas lietuvis yra mano brolis, sesuo.“ – daugel dalykų pradėtų keistis į gerąją pusę.  Juk per solidarumą, pagarbą vienas kitam mes galime pasiekti neįsivaizduojamai daug. Visų pirma reikia pradėti nuo savęs, o po to laukti atsako iš aplinkinių. Negyvenkime sovietmečiu – niekas nieko už mus nepadarys.

Mūsuose geriausiai patriotizmą yra išsaugojusi senesnioji karta. Ji daugiausia yra patyrusi įvairaus gyvenimo, geriausiai supranta abejingumo kainą. Tad norisi pakviesti mūsų senjorus – švieskite tuom, kas yra jūsų viduje ir dalinkite patriotizmo šviesą savo vaikams, anūkams. Idant susiburtume ir nelaikytume vienas kito priešu, bet taptume viena stipria tauta, tokia kokią mums išsaugojo tėvai ir protėviai.

Prisijunkite prie diskusijos

Komentarų: 8

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

  1. Klausimas geras: kiek tarp pačių mokytojų yra patriotų?

    Tik tokie gali vaikus auklėti patriotais. Nekreipiant dėmesio į ministrų sapalionęs. Ir apskritai: ministras gali sakyti bet ką, bet jei aš mylių tėvynę, keliu vėliavą.

    Išsivadavome iš tarybų keldami vėliavas savanoriškai. Tapome nepriklausomi – klausomės ministro – ką patars, kelti ar nekelti. Kažkoks nesusipratimas. Išlikime savanoriais – gerbkime savo šalį nepaisant nieko.

  2. Mokykla viskuo dėta!
    1992-jų vėlų rudenį,pavakare, grįžtant po darbų į Kauną,priemiesčio pakelėje,sustabdė trys sušalusios moterys.Paprašė pavežti iki autobuso.Pasirodė-jos mokytojos. Kaimelyje galėjo būti tik pradinė mokykla.Mašinoj sušalėlės sušilo.Sušnekom:“Ką Lietuvai auginat,-lietuviukus ?
    Visos trys:“Ką jūs,-pasaulio piliečius!“.Dar po savaitės Švietimo ministras (dabartinis):-Vėliavą nebūtina kelti ir Vasario 16-ją. Tikėjom, kad užaugs jaunimas,-tvarkysis protingai.Užaugo krepšininkai(pagal ūgį). Ir tik vienam-kitam svarbi Lietuva. O mokykla vis auklėja pasaulio
    piliečius.Skirtingai nuo Putino,-ten auklėja patriotus.

  3. Pradžioje straipsnio yra minima ta viena diena iš daugelio kitų reikšmingų datų mūsų tautai, gal būt skaitytojas nepilnai suprato ką norima pasakyti šiuo straipsniu – sausio 13 d. tai tik pjūvis tiriant tautos patriotizmą, o pati ta vertybė, atsidavimas tėvynei, yra auginama ir puoselėjama, perduodama iš kartos į kartą. Čia norima parodyt susirūpinimą esamu patriotiškumo žemu lygiu mūsų visuomenėje, kurį nuneigti sunku, nes jis progresuoja ir darosi vis akivaizdesnis.
    Ačiū, kad dalinatės mintimis.

  4. Palergonija, jūs teisi. Dirbtinis žadinimas yra bevaisis. Yra daug netiesioginių būdų, kuriuos reikėtų išnaudoti visus metus be perstojo, o ne vienu renginiu pavadintu „Patriotinių dainų konkursas.

  5. Aš manau,kad nereikėtų tiesioginio įvardijimo kad ir ,,Patriotinių dainų konkursas“, ,,patriotai“ir t.t.tas kartojimas be tikro jausmo tik nupigina esmę.Jeigu man ši žemė brangi,jeigu aš joje kvėpuoju pilna krūtine,jeigu man rūpi kad ši žemė nebūtų spjaudoma ir mindoma ,gal tai ir yra svarbiausia?Negali negirdėti iš visų pusių dejavimų ir skundimųsi tai valdžia,tai blogu gyvenimu,o kad tie verkšlentojai būtų išgirdę,kaip maža mergytė tolimame Altajaus krašte šoko ,kad gautų duonos kriaukšlę,kaip dešimtmetis berniukas mito lupenomis ir laukiniais česnakais tolimoje Buriatijoj išvežtas be tėvų ir t.t.-koks rojus būtų gyvenimas mūsų šalelėje,kurioje neišvengiamai šviesės ir skaidrės ,aišku jeigu mes visi būsime mąstantys piliečiai…

  6. Bet problema akivaizdi. Atsiradę tiek daug visokių radikalių judėjimų, kad teigdamas savo patriotišką santykį su tėvyne, gali būti apšauktas nacionalistu. Geriau patylėt tuomet. Taip pamažu pradingsta paskutiniai patriotai.

  7. Kai patriotizmas pradedamas dirbtinai brukti jei galima būtų pasakyti ,,iš viršaus“, tai dažniausiai sukelia priešingą reakciją.Sielą paliečia tai, kas ateina iš šeimos , iš artimiausios aplinkos.Gal dar mokyklos
    įtaka ,ypač jaunesnio amžiaus moksleiviams.
    Labai patriotiniams jausmams kenkia skeptiška vyresnių šeimos narių pažiūra į meilę Tėvynei.Vaikai labai imlūs, jie gerai pagauna ir ne pilnai išsakytas mintis.
    Man ta nelemta naktis įstrigo visam gyvenimui.Vyras iš vakaro su žentu išvažiavo į Uteną.Jokio ryšio nėra, o neramumai jau prasidėjo.Dukra Kaišiadoryse nerimsta,televizijos transliacijų jau nemato.Aš Marijampolėje dar matau,tai telefonu perdavinėju naujienas į Kaišiadoris,o ji ten draugams atpasakoja.Dukra verkdama šneka, kad jeigu mus pavergs, tai vaikams pasakosim ,kad neužmirštų Lietuvos laisvės.
    Arba ta kovo 11-ji.Prastovėjom su draugais visą dieną prie seimo.Rodos nebuvo labai šalta, gal tik per menkai apsirengusi buvau…Vienu žodžiu, plaučių uždegimą visą mėnesį ligoninėje gydžiausi.o ten tikrai ir be manęs niekas nebūtų buvę kitaip.Tik vis atrodė, kad visi turim dalyvauti.
    Arba, sūnus iš tarybinės kariuomenės rašo, kad jiems kažkas Tautinę giesmę atsiuntė.O aš jam rašau, kad tai man jokia naujiena, nes mokykloje ją dar kaip Lietuvos himną giedojome.
    Mūsų šeimai patritizmas tai kaip normalus jausmas,kurio dirbtinai skatinti nereikia.