Man patinka Kalėdos…

Kiekvienais metais laukiu Kalėdų… ir tuo pačiu nelaukiu jų, nes kiekvienais metais prisiplanuoju kalnus darbų, prisigalvoju įsipareigojimų: iš pagrindų sutvarkyti namus, išblizginti kiekvieną kampą, sugalvoti ir nupirkti originalias dovanas artimiesiems ir giminaičiams, surasti kalėdiniam stalui receptus patiekalų, kurie nustebins namiškius. Kasmet neišvengiamas maratonas po parduotuves, o ir darbe nemažesnė įtampa – artėja metų pabaiga, metinių ataskaitų ruošimas, dar nepamiršti pasveikinti klientus ir kolegas… kasmet iš noro turėti tobulas Kalėdas, kai šeima susėsdavo prie Kūčių stalo, jausdavausi it nuvarytas arklys. Nes ir plėšiausi daugiausia, juk viską turiu padaryti pati, o kaip gi, juk niekas kitas taip gerai nepadarys… Taip ir praeidavo tos šventės kažkaip ne taip – lyg pro šalį, nepalietę širdies tuo šventiniu džiugesiu. Su didžiausiu atidumu parinktos dovanos, ant kalėdinio stalo, rodos, tik jerubių trūksta – deja, man atrodė, kad visa tai artimieji priima lyg savaime suprantamą dalyką. Dažniausiai, ką pajusdavau – lengvą erzulį, kad šeima nesupranta, neįvertina, kiek pastangų, kiek nervų, kiek sveikatos įdėjau, ruošdama tokias „tobulas“ šventes.

"Dukra pagamino kilimėlį iš vyno kamščių, iš seno odinio sijono padarė papuošalų, iš natūralių produktų pagamino citrininį kūno šveitiklį, paskrudino su aštriais prieskoniais riešutų..."
"Dukra pagamino kilimėlį iš vyno kamščių, iš seno odinio sijono padarė papuošalų, iš natūralių produktų pagamino citrininį kūno šveitiklį, paskrudino su aštriais prieskoniais riešutų…"

Tačiau šiemet viskas pasikeitė – metų pradžioj likau be darbo. Vyras jau antri metai bedarbis, vaikai studentai… Gerai, kad seserys padeda, ačiūdie, nors mokslų vaikams mest nereikia, mąsčiau sau, o visa kita kaip nors iškentėsim. Stengiausi nepasiduoti blogoms mintims, tačiau kur jos dings – tarsi šešėliai tūno už nugaros, tik ir laukia, kada ateis silpnumo akimirka. Su baime laukiau artėjančių švenčių – pinigų nėra, nežinia, ką padėsiu ant kalėdinio stalo, o jau apie dovanas tai net svajoti nėra ko… Ir staiga prisiminiau epizodą iš bene prieš šimtą metų matyto filmo „Vėjo nublokšti“: Skarlet, išpuoselėta aristokratė, pratusi tik prie puošnių drabužių, karietų ir aukštuomenės balių, karo metu priversta kapstytis svetimam lauke,  pažliugusiam nuo rudens lietaus ir ieškoti ten užsilikusių šakniavaisių. Pagauta įniršio ir ryžto, besileidžiančios saulės fone, ši liaunutė moteris iškelia į dangų ranką su iškapstyta daržove ir sušunka: „Prisiekiu, Dieve, kad darysiu viską, bet mano šeima nebadaus!.. Beveik kaip kine ir aš prisiekiau sau, kad darysiu viską, bet šventės bus – ir jos bus gražios.

Taigi, pradėsim nuo dovanų. Pasitelkus pagalbon dukrą studentę, su jos meniška natūra, ir išganingąjį internetą, ėmiausi darbo. Visada pavydėjau tiems, kas turi fantazijos, bet jei neturi fantazijos – gelbsti internetinė erdvė. Kaip sakė vienas išmintingas žmogus – jei aš turėsiu obuolį ir tu turėsi obuolį ir mes jais pasidalinsim, tai turėsim tik po vieną obuolį; bet jei aš turėsiu idėją ir tu turėsi idėją, ir mes jomis pasidalinsim – abu turėsim po dvi idėjas. Graži matematika, ar ne? O internete tų idėjų begalės. Pirmiausia prikepėm kalėdinių meduolių pagal švedišką receptą. Meduoliai pavyko puikiai, labai skanūs, apdovanojom jais draugus ir giminaičius, aišku, dukrelė juos labai dailiai supakavo. Po to ėmėmės sudėtingesnio gardėsio – triufelių. Receptų internete apstu, tačiau kadangi triufelių gamyba mums naujiena, tai pradžiai ėmėmės nesudėtingo recepto. Išties, pati triufelių gamyba gana paprasta, sunkiausia buvo juos formuoti. Bet jau trečią triufelių partiją formavau gana meistriškai. Taigi, moteriškoji giminių ir artimųjų pusė buvo apdovanota gardumynais. Vyriškoji pusė gavo dovanų po varlytę, persiūtą iš senų kaklaraiščių. Dukra pagamino kilimėlį iš vyno kamščių, iš seno odinio sijono padarė papuošalų, iš natūralių produktų pagamino citrininį kūno šveitiklį, paskrudino su aštriais prieskoniais riešutų. Aš kalėdiniais ornamentais dekoravau žvakes. Ir viskas dukros dėka gražiai supakuota, kaspinėliais perrišta – na, tiesiog vartoti su meile ir džiaugtis.

Kūčių vakarą praleidžiam pas seserį, su ja gyvena ir mūsų mama. Ir tokia jau tradicija kažkaip susiklostė, kad visas patiekalų Kūčių stalui ruošimas tekdavo mamai: ji virė, kepė, ruošė, o mes tik asistentų vaidmenyse – tą nulupk, aną supjaustyk, o šitą atnešk, vaikai ir vyrai išvis virtuvės teritorijos vengė… O šįkart kažkaip netyčia mama pasiguodė, kad iš vakaro tiek tvarkėsi, tiek šveitėsi, kad vakare net atsiklaupt pasimelst nevaliojo… Net nepajutau, kaip skriste užskridau į antrą aukštą ir visas dvi šeimynas „pastačiau ant ausų“: leiskim pailsėt močiutei, juk galim ir patys viską pasidaryti. Ir patikėkit, visi be jokių atsikalbinėjimų kibo į darbą – kas stalą dengė, kas salotas darė, net mūsų jaunoji Žvaigždė, kuriai kantrybės niekad neužtenka darbeliui pabaigti, ir ta kantriai kočiojo tešlą, lipdė „ausytes“ su grybų įdaru. Tai buvo tikras smagus komandinis darbas. Prie Kūčių stalo susėdom laiku, su gera nuotaika, ir kaip buvo smagu išgirsti močiutės padėką už tai, kad visi kartu pasiruošėm šitam gražiam vakarui.

Kūčių vakaras praėjo puikiai, dar smagesnis buvo Kalėdų rytas. Girdėjau, kad daugelis pavalgo Kūčių vakarienę, išsidalina dovanas ir eina miegot. O mes, nors jau dauguma vaikų ir suaugę, tačiau dovanas visada dedame po eglute Kalėdų naktį… Ir kaip smagu anksti ryte girdėti mažesniųjų šnabždesį, išpakuojamų dovanų šiurenimą… o paskui mažos ausytės kyšteli pro duris ir džiugus balselis praneša „Julga, Kalėdų senis atnese tau dovanų. Il masiutei yla.“ Kalėdų senis ir šiemet nieko nepamiršo, po eglute vos užteko vietos… Net ir kaimynams buvo dovanų.

Kai jau ruošėmės važiuoti namo, sesuo paklausė manęs: „Na, ir kaip tau šiemet Kalėdos?“ „Žinai, – atsakiau, – kuo blogesni metai, tuo geresnės Kalėdos.“ Gal todėl, kad mažiau bėgau, turėjau laiko pagalvot, išklausyt kitus?.. Nusiraminus, nustojus būgštaut dėl ateities ir mintys atėjo skaidresnės, ir sprendimai kūrybiški. Šie metai mūsų šeimai buvo sudėtingi, pilni išbandymų, bet tų išbandymų dėka sumažėjo priekaištų ir kaltinimų, išmokom vieni kitiems dažniau pasakyti gerą žodį, padėkoti, pradėjom išgirsti vienas kitą… Taip, mes Kalėdas sutikom gerai. Ir tikiu, kad šitą Kalėdinę dvasią pavyks išsaugoti visus metus. To linkiu ir Jums.

O dabar noriu padėkoti: už idėjas – Mikos kioskui (http://mikoskioskas.blogspot.com/), Tasty Art (http://www.tastyart.lt/), Ingrid Jansen (http://www.woodwoolstool.com/about.html), šauniajam www.google.lt, tiems, kas sugalvojo internetą – už tai, kad jie yra, ir savo šeimai – už palaikymą ir meilę. O Jums, brangūs skaitytojai, dėkoju už dėmesį.

Jurgita


Paskelbta

,

sukūrė

Komentarai

Atsakymai į “Man patinka Kalėdos…”: 4

  1. Dane avataras
    Dane

    Jau antri metai šventėms ruošemės „Darom kartu”,tai sugalvojo anūkė,prieš tai pagalvojam,ką darysim,visi susirinkę turi darbo,smagu ir gera.Dovanas gauname vakare(kaip padėką už triūsą),o mažieji dar ir ryte.
    Istorija patiko…

  2. Vida avataras
    Vida

    Labai grazus pasakojimas-istorija. Gavau daug teigiamu emociju. Aciu ir sekmes Jums!

  3. anelija avataras
    anelija

    puiku, niekada nereikia vienam „vežti” viso pasiruošimo šventėmis vežimo. Tik pavargsti ir tiek. Daug smagiau, kai dalyvauja visi šeimos nariai. Dovanas ir mes randame ryte po eglute, būna smagu

  4. Palergonija avataras
    Palergonija

    Graži istorija…ir kaip pažįstama!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.