Stebuklu mums atrodo visa tai, ko mes tuo momentu nesuprantame ir negalime paaiškinti. Anksčiau atrodęs stebuklas dažnai subliūkšta kaip muilo burbulas, kai surandame įvykio priežastį. Pirmasis stebuklas, kurį pamenu, buvo mano vyresnės sesutės laidotuvės kaimo kapinaitėse, kai aš, trijų metukų mergytė, sėdėdama šalia karsto vežime, net nesušlapusi kojų, atsidūriau kitame Verknės upės krante. Pasirodo, ten irgi gyvena žmonės, auga medžiai – prasiplėtė mano akiratis. Vėliau aš dažnai, gulėdama žolėje ir klausydamasi nuostabaus varlių ir laumžirgių koncerto, vis žiūrėjau į mėlyną dangų, į nuostabius debesėlius ir laukiau stebuklo – ant debesėlio atplaukiančios sesutės, kuri iškeliavo pas Dievulį.Žvelgdama į horizontą, mačiau, kad lyg ir visai netoli dangus susijungia su žeme, ne kartą bandžiau surasti tą vietą, bet einant pirmyn dangus vis tolo ir tolo nuo manęs, taip ir neatskleisdamas savo paslapties.
Gyvybė ir mirtis – tai buvo didžiausi mano vaikystės stebuklai. Praėjus metams po sesutės netekties „gandras atnešė” man naują sesutę, o dar po poros savaičių – tėvelio žūtis. Ir vėl žvalgausi aš į dangų, laukdama stebuklo – gal sugrįš tėvelis kartu su atbundančia gamta. Plukdo Verknė savo vandenis į Nemuną, apsiplunksniuoja išsiritę paukšteliai, pražysta ir nuvysta gėlės, javų varpose subręsta grūdai, o aš vis tebelaukiu stebuklo… Bėga metai, aš stiebiuosi vis aukšytn, bet bažnyčios minioje aplink save matau tik grindis ir žmonių kojas. Oi,kaip norisi greičiau užaugti, todėl aš maldauju Dievulio, kad tapčiau tokia aukšta, , jog mano galva būtų iškilusi virš visų galvų ir aš į visus žvelgčiau iš viršaus. Šį kartą buvau išgirsta, stebuklas įvyko – aš aukštaūgė. Dar pora nereikšmingų vaikiškų prašymų realizavosi, bet kartais pagalvoju, juk aš galėjau paprašyti ko nors vertingesnio, o aš pasielgiau kaip toji senė iš pasakos apie auksinę žuvelę.
Kitas stebuklas – laimingai pasibaigusi kelionė baidarėmis Dniestro upe dabar atrodo kaip pasaka. Tai buvo nuostabus atostogų mėnuo, kurį mes praleidome keliaudami su draugų šeima po Ukrainą, Moldaviją, nuo nieko nepriklausomi, natūralios gamtos prieglobstyje. Ir štai vieną pavakarį, papildę maisto atsargas miestelio parduotuvėlėje, skubame plaukti tolyn, link kaimo ir ieškotis tinkamos vietos nakvynei, nes danguje pasirodė nedidelis tamsus debesėlis. Staigiai sustiprėjus vėjui, pasipylė stambūs lietaus lašai, greitai pavirtę ištisa vandens srove. Bandau dangstyti baidarėje esančius produktus, kad nesušlaptų, ir staiga, pakėlusi galvą, netenku žado – vėjas pašiaušė Dniestro bangas, mes nublokšti toli nuo kranto, ir daugiaaukščio namo dydžio banga iškilusi virš mūsų galvų – reiškia „sudie gyvenimui”. Iš siaubo užmerkiu akis ir staiga pajuntu, kad atsitrenkėme į kažką kietą. Pamaniau, kad vandens banga jau priplojo mus prie upės dugno. Pramerkiu akis ir nesuprantu, ar tai sapnas, ar tikrovė – mes išmesti ant upės kranto, o lietus pila kaip iš kibiro. Mūsų laimei, greitai viskas nurimo, ir išvydome kitame upės pakraštyje ramiai plūduriuojančią antrą mūsų baidarę, kurioje plaukė vaikai. Jiems uraganą užstojo skardis, o mus, kaip plunksnelę, permetė per upę vėjo gūsis ir švelniai patupdė ant kranto. Mūsų džiaugsmui, ir baidarė nenukentėjo, ir galėjome plaukti toliau. Viskas įvyko taip staigiai, tiesiog akimirksniu, tik vėliau atsirado baimė ir panika, kai plaukdami pamatėme ką tik išverstus su šaknimis medžius, nukeltus ir tolokai nublokštus namų stogus. Džiaugėmės stebuklu, kad taip laimingai viskas pasibaigė, bet daugiau nedrįsome keliauti didesnėmis upėmis.
Panašus stebuklas mane išgelbėjo ir vairuojant mašiną. Mat, įsigijusi vairavimo teises, aš tik po poros metų pradėjau važinėti mašina, o praktinės patirties tai stigo. Ir štai aš važiuoju iš Vilniaus link Nemenčinės ir, šauniai nusileidusi nuokalne, pasuku į kairėje esantį šalutinį kelią, o čia reikia iš karto vėl sukti vairą, bet dešinėn pusėn. Dėl patirties stokos aš nesuspėju pasukti ir skrendu tiesiai nuo kelių metrų šlaito į pievą. Prisižeminau sėkmingai, atrodo, lyg ant sparnų mane kažkas nuleido. Mašina šiek tiek paarė žemę, bet atbuline eiga aš išvairavau į vieškelį ir tęsiau kelionę. Net pačiai sunku patikėti tuo, kas įvyko, bet užtat iki šiol, pravažiuojant pro tą vietą, visada man širdį suspaudžia. Informacija liko kūne užrašyta ilgam, nors jau daug metų prabėgo nuo to laiko.
Patyriau nemalonumų ir užsienyje. Stebuklingai susiklosčius aplinkybėms, aš išvykau į Pasaulinį vegetarų draugijos kongresą Olandijoje, o visas išlaidas man apmokėjo ši draugija. Jos vadovai mane globojo, ir aš ten puikiai jaučiausi iki paskutinės dienos, kai viešbučio administratorius man pranešė, kad aš privalau susimokėti 100 dolerių už tai, kad buvau apgyvendinta geresniame kambaryje, nei kad buvo apmokėta. Ši žinia pakirto man kojas. Aš buvau dėl visa ko atsivežus tiek pinigų, bet priešpaskutinę dieną išleidau dalį lauktuvėms. Ką daryti? Juk nesumokėjus mane užlaikys viešbutyje, prapuls kelionės bilietai, kaip tada aš parvyksiu į namus – štai tokios mintys mane tiesiog sukaustė. Prasibrauti per pertrauką prie draugijos prezidento tiesiog neįmanoma, nes jis apsuptas žmonių. Štai bus paskutinis posėdis, ir visi išsiskirstys. Man svaigsta galva, žemė slysta iš po kojų, ir aš grįžtu į tuščią posėdžių salę, atsisėdu, akyse tamsu, galvoje tuščia, o mintyse sukasi ir sukasi dar mokykloje išmokto poetės S.Neries eilėraščio „Dvidešimt sū” fragmentai. Aš jaučiuosi lyg būčiau jauna alkana prancūzaitė, prašanti praeivių išmaldos, o mano siela rauda ir vis kartoja: „Dvidešimt sū… Ponai, tik dvidešimt sū, dvidešimt sū…” Laikas sustoja, tuštuma aplink, ir staiga prieš mane išdygsta Irina Medkova iš Maskvos, kuri, išklausiusi, kas nutiko, pasiūlo pagalbą: nuramina, kad reikalui esant, ji sušelps mane pinigais, bet prieš tai siūlo pranešti organizatoriams. Irina gerai įvaldžiusi anglų kalbą, todėl ji aprašo mano problemą ir, sulaukusi paskutinio posėdžio pradžios, įteikia raštelį pirmininkaujančiam. Viskas greitai išsisprendžia, man nieko mokėti nereikia, ir aš galiu sėkmingai išvykti. Atrodytų, tik stebuklo dėka Irina netikėtai atsirado šalia manęs, žinant, kad ji nesiruošė dalyvauti šiame posėdyje, bet nepaaiškinama trauka privertė ją pakilti iš lovos ir patraukti tiesiai į salę, nors kongreso dalyviai per pertrauką šurmuliavo foje arba lauke. Su Irina aš buvau supažindinta prieš kelias dienas ir žinojau, kad ji atvyko tik ką palaidojusi savo vienturtį sūnų, stambų verslininką, kurį nužudė konkurentai. Irina, nors pati gydytoja, mokslininkė, turinti savo kliniką, išleidusi keletą knygų, tuo metu buvo lyg apsvaigusi nuo vaistų iš širdgėlos. Aš manau, kad šį nutikimą galima paaiškinti rezonansu: mano minčių pagalbos šauksmo vibracijos sutapo su Irinos sielvarto ir kančios vibracijomis, ir ji atskubėjo, pagavusi mano signalą, kaip radijo bangas. Šiuolaikinis mokslas gali paaiškinti anksčiau stebuklais laikytus kai kuriuos įvykius, bet, manau, kad amžina paslaptimi liks mūsų Kūrėjo stebuklas.
Parašykite komentarą