Vasara

Nuo konkurso pradžios praėjo beveik savaitė. Džiugu pranešti apie pirmąją jo dalyvę Valeriją. Įvertinkite jos darbą :)

David Slonim. "Mergaitė, kasanti smėlį"
David Slonim. "Mergaitė, kasanti smėlį"

Štai ir prisišnekėjau: kokia plati tema, kiek daug telpa i tą žieduotą ir kvapnią vasarą… O kai prisėdau ir panorau pradėti rašyti, staiga prisiminiau kažkada suregztą ketureilį, ir suvokiau, kad nieko neišeis, nes:

nemoku dainuot apie žiedą ramunės,

nemoku dainuot apie vasaros rytą;

taip laukiau prasiskleidžiant

rausvą bijūną…

jam posmą sukūriau –

vis viena nuvyto…

Džiugina ir šildo mane vasaros grožis, laukų žaluma, žiedų neišpasakyti margi raštai, tačiau nemoku aš jų apdainuoti. Jeigu teko pakeliauti, tai, kaip rašo Kotryna, norėdavosi kuo daugiau pamatyti architektūros, istorinių to krašto paminklų, unikalių, būdingų tik tai vietovei dalykų. Ir vis tik pagalvojau, o ar man liktų tokių žavių prisiminimų, reginių nuo Gelerto kalno Budapešte, jei aš tuos tris administracinius rajonus – Budą, O Budą ir Peštą – stebėčiau žiemą?

Manau, kad ne. Tuos žydinčius plotus, saulės nutviekstą miestą, visą tą kraštovaizdžio kerinčią visumą galima pajusti tik vasarą, o žiemą balta danga užklotas miestas, jo apylinkės paliktų gražius, tačiau nebespalvotus prisiminimus. Tad gal tik dabar ir pamąsčiau, kad ji mano gražioms emocijoms sustiprinti vis dėlto atliko tikrai ne trečiaeilį vaidmenį…

Taigi, vasara, vasara. Gal prisiminti tai, kad mano anūkytei patinka, kai močiutė nuo savo metų tramplino šoka į vaikystės vasaros prisiminimų jūrą? Ten tiek neįprastų dalykų, apie kuriuos pasakoju, kad kartais jai net sunku suvokti, jog taip iš tikro buvo. Klausosi atidžiai: susižavėjimą keičia nuliūdimas, liūdesį – nuostaba, ir jai tie iškylantys vaizdai asocijuojasi su gražiausia, įdomiausia pasaka…

Pasakoju aš jai, kad kai buvau tokia mažutė, kaip ji, miestas buvo daug daug mažesnis, kad net daugiaaukščių tada nebuvo, kad jų vietoje driekėsi laukai. O ką jau kalbėt apie tas parduotuves su blizgančiomis vitrinomis, su prekių gausa. Jai kelia nuostabą, kad močiutė, grįžusi iš užsienio, jos mamai parveždavo lauktuvių „kramtoškių“, nes čia jų nebuvo. Kur dabar stovi daugiaaukštis namas, ten stūksojo medinė mūsų trobelė, už kurios iki pat upelio driekėsi daržų plotai. Oi kaip daug slepia tie daržai daržiukai. Ypatinga ir smalsu anūkytei tai, kad jos baba buvo gana padykusi: anukėlė tiesiog netelpa savyje ir nori, kad jai apie tai kuo daugiau papasakočiau. Tų nuotykių buvo ne vienas, bet gal kokį ir čia prisiminsiu…

Taigi, žaisdavom tuose daržuose ne tik mergaitės – atsliūkindavo ir kiemų berniokai. Praeidavo jie pro mūsų daržų pievutėje „sutvarkytus kambarius, kuriuose miegodavo skudurinės lelytės, kur virdavo ant smėlio krosnies pietūs, kur iš jo buvo ir baldai…“ Praeidavo išdidūs, surasdavo sau gale daržo vietą, sukurdavo laužą. Žinodami, kad mums labai maga prie jo pabūti, liepdavo atnešti iš namų keletą bulvyčių. Bet juk močiutė taip drausdavo prasidėti su tais berniokais, liepdavo jokiu budu neiti prie jų kuriamų laužų?! O kai draudžia, tas noras ten pabūti dar šimtą kartų didesnis. Atsliūkini į sandėliuką, kur tos bulvės maišuose guli, nukniauki penkias ar šešias nepastebimai ir neši duoklę. Oi oi oi – koks tas neišpasakytas keptų lauže bulvių skonis! Kai jau pabūni, paragauji jų, tada pabunda baimės jausmas – kaip grįžti namo, kad močiutė nesužinotų, jog tu vis tik nusižengei ir nepaklusai draudimui…

Ateini ir lyg niekur nieko sakai, kad žaidei su lėlytėm, labai norėjosi nueiti prie laužo, bet nenuėjai. Močiutė, matydama suodžiais patepliotus žandelius, užuosdama laužo dūmų kvapą, nieko nebesako, tik pakelia prie veidrodžio, kuris virtuvėje virš tokio aliumininio čiaupo pritvirtintas, ir parodo tavo akivaizdų melą. Liepia praustis, sukalbėt poteriukus – prisipažint Dievuliui, kad melavai, ir gult lovytėn. Pasidaro gėda, pažadi sau daugiau taip nesielgti, o tas buvimas gamtoj, toj ekologiškoj tikrojoj gamtoj, padaro savo gerą darbą – užmiegi kaip mat…

O jau toliau kaip buvo, ir kiek dar močiutė pripasakojo anūkytei savo vaikystės istorijų – tai jau prašytųsi ne vieno rašinėlio apimties. Taigi, jai kol kas pati gražiausia yra babos vasara – nes prilygsta pasakai, ir todėl, kad močiutė buvo maža, ir todėl, kad buvo padykusi, kas jai nelabai įtikėtina, ir todėl, kad nebuvo daug daug ko, be ko ji sunkiai įsivaizduoja savo dabartį…

Su meile visoms močiutėms ir jų anūkėliams…

Pagarbiai,

Zita Valerija

13 komentarų apie “Vasara”

  1. Ačiū, Valerijai už „babos ” prisiminimus. Aš jau probaba, skaitydama Valerijos prisiminimus , mintyse kartu laksčiau, bulves kepiau ,daug vaikiškų išdaigų pridariau. Tiktai į raštą sudėti taip glotniai neišeitu. Sėkmės Senjoros darbuose.

  2. su malonumu pakeliavau po „babos vasarą”.Ačiū Valerijai už šią kelionę. Nejaugi tik vienas rašinys, o gal aš nebemoku ieškoti.

  3. Miela Janina, Patricija, Nasturta-jei Jums ir kitiems pragiedrejo nuotaika- tai man didziausias prizas. Aciu mielosios. Malonios Jums vasariskos nuotaikos, sveikateles, ir visada salia geru zmoniu. Dalinkites su Femina visais jums rupimais klausimais- ji atgaivos gurksnis ir visada pasiruosus pagelbeti bet kokioje situacijoje. Rasykite prisiminimus, atsiliepkite i jos namu darbus, nesidrovekite, viskas viskas bus idomu.

  4. Ačiū Valerijai už pralaužtus ledus! Tikiuosi dabar visi bus drąsesni ir aktyvesni. :) Ar norėsite, kad Valerija lengvai prizą laimėtų?! :)

    O rašinys tikrai maloniai skaitosi ir labai senjoriškai romantiškas. Ačiū.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.