Categories
Draugauki.me Gintauto dienoraštis

SAVANORIŲ PAIEŠKOS

Pavasaris atskubėjo visu greičiu, tarsi koks viesulas. Vakar pasivaikščiojau keletą valandų mieste ir nesupratau, ar apskritai mačiau pavasarį ar ne. Atrodė, jog pats vasaros vidurys: saulė kaitino, vėjo beveik nebuvo, visi žmonės vaikšto apsirengę pačiais lengviausiais turimais drabužiais ir nešini vandeniu atgaivinti kūnui ir praskalauti tuoj pat džiūstančią burną. Pavasarį vis dar išduoda mažais pumpurais ir vos vos žalia spalva pasidabinusi augmenija. Ir Velykos tokios šiltos seniai jau beprisimeną. Ypač palyginus su pernai metais, kuomet vos išstovėjome lauke prie bažnyčios rytinėse mišiose, atrodė šaltis smelkiasi kiaurai. Visai kitokie pojūčiai buvo šį sekmadienį. Saulė, šiluma, žaluma.

Kokiomis mintimis pasitinkame šių metų visuotinį atsinaujinimą nenumaldomai skelbiamą gamtos ir įvairių pasaulio religijų?  

Mano mintys, kaip visuomet, kūrybiškos. Jau ne kartą minėjau apie draugauki.me ir kalbeki.me tobulinimo darbus. Idėjų turime daug, tačiau jų realizavimas yra gana lėtas ir kruopštus reikalas. Todėl jokių konkretesnių pažadų dar

Savanorių paieškos
Savanorių paieškos

negaliu duoti. Tiesiog siekiame ir sieksime ateityje, kad šie tinklapiai būtų įdomūs ir naudingi pagyvenusiems žmonėms. Kad galėtume daugiau dėmesio skirti svetainių progresui, kvietėme prisijungti savanorius, norinčius rašyti į draugauki.me. Skelbimą buvome paskelbę draugauki.me, mūsų įstaigos tinklapyje bei darbo paieškos portale CV.LT. Džiaugiamės, kad suradome vieną tikrai rimtą pagalbininką. Tai Feminos vardu pasirašanti autorė, skelbianti, mano manymu, vienus įdomiausių straipsnių šioje svetainėje. Jai pasirodžius, visų mūsų bendravimas tiek komentaruose tiek forume tapo  nepalyginamai aktyvesnis. Tai ypač džiugina žinant, jog Femina yra jaunas žmogus.

Tačiau iš kitos pusės mūsų savanorių paieška atskleidė ir dar vieną įdomią tendenciją. Mes gavome maždaug apie 15 pasiūlymų pagelbėti kuriant draugauki.me turinį. Tuo tikrai džiaugėmės ir manėme, kad ši sritis domina įvairaus amžiaus žmones. Tačiau parašius pirmą atsakymą būsimiems pretendentams ir paprašius atsiųsti bent kažkokį trumpą tekstą įvertinti jų rašymo ir gebėjimo dėstyti mintis gabumus, jie pradingsta tarsi į vandenį ir jų kilnūs tikslai ir norai taip gražiai pristatyti pirmuose laiškuose išgaruoja. Galbūt neteisingai formulavome savanoriško darbo užduotį, galbūt per daug paprašėme, norėdami įsitikinti su kuo bendraujame? Galbūt. Kolkas tai tik neatsakyti klausimai.

Kitos mintys pasitinkant pavasarį yra tos pačios ir senos kaip pasaulis: karų nemažėja (artimieji rytai ir šiaurės afrika), stichinių nelaimių taip pat (žemės drebėjimas Japonijoje), ekonominės problemos nesitraukia (gali būti sumažintas JAV skolinimosi reitingas, ko nebuvo šioje šalyje jau apie 30 metų, taip pat Portugalijos, Graikijos ekonominiai sunkumai), technologinės naujovės sparčiai skeverbiasi į gyvenimą ir jei tu neturi išmanaus telefono, šiandien esi beveik niekas. Galėčiau vardinti ir toliau. Čia kaip loterijoje, gyveni ir džiaugiesi, kad nepalietė cunamis, kad nenuvertėjo valiuta, kad tavo gatvės neužtvėrė koks patruliuojantis tankas. O kaip bus rytoj matysime. Savo darbus vis vien dirbsime ir tikėsime sužaisti sėkmingą dienos loterijos partiją.

7 replies on “SAVANORIŲ PAIEŠKOS”

Na, juk pabėgti nuo problemos paprasčiau nei ją išspręsti, tad dauguma ir pasuka lengvesniu keliu. Gerai, jei tai sąmoningas apsisprendimas, bet bijau, kad dažniau tai tėra bandos instinktas.

Pipirui atsakyti gana paprasta. Emigracijos priežastis taip pat įtakoja tas pats pasaulėžiūros pažangos laipsnis. Juk problemas galima spręsti ir savo šalyje, tačiau pasirenkama emigracija. Galima burtis į judėjimus, organizacijas – daryti pokyčius šalies valdyme ir pan. Tačiau emigrantui tai nerūpi – jis palieka savieigai tiek pačią šalį, tiek savo ateitį, kuri dažniausiai kitoje šalyje yra įspausta į labai konkrečius rėmus.

Femina, Jūs ir taip daug padarote, nėra reikalo teisintis.

Pilnai pritariu dėl požiūrio į savanorystę. Įtariu, kad vis dar esame tos piramidė etape, kuomet dar jaučiame pačių būtiniausių poreikių tenkinimo svarbą ir negalime pereiti prie atsakomybės problemų už savo bendruomenę, šalį ar pasaulį sprendimų.

Pipire, o kas verčia dirbt už dyką? Kalbam juk apie savanorišką veiklą. Darbu ją galima pavadinti tik iš dalies: jei nepasirašyta jokia savanorystės sutartis, labai paprasta nusibodus pereiti kur kitur. Juk už hobį dažniausiai niekas ir nemoka.

Ne tik oficiali statistika, bet ir eilinio piliečio akis negailestingai konstatuoja: diena iš dienos Lietuva tampa vis mažiau gyvenama. Pasibaisėtini emigracijos tempai, kurios tikslius skaičius valdžios institucijos vis dar “gėdijasi” sąžiningai paskaičiuoti ar paskelbti pilna apimtimi, atrodytų, turėtų motyvuoti link to, kad visomis jėgomis valstybės lygmenyje būtų bandoma išsaugoti ir sulaikyti nuo pabėgimo į kitas “geresnes šalis” likusius gyventojus – ypač vaikus, jaunimą.
Apskritai, kai mes patys ar suprantantis specialistas «atveria mums akis»apie lietuviškosios kainodaros ypatybes bet kurioje gyvenimo sferoje, mes turime pagrindą sulyginti nacionalinio godumo lygį jei ne su kanibalizmu, tai bent su atviru ekonominiu genocidu. Kuriam iš viršaus, mūsų su jumis demokratinės europietiškos valstybės vardu, kol kas niekas nedaro, o ir nesiruošia daryti jokių kliūčių
Dar gražiau,atvirai ir begėdiškai nemirksėdamas akimis ,neraudonuodamas ,iš ekrano ragina visus,,aš nesenai grįžau iš ,,,, prašau aukoti lietuviško ubago N šalies nukentėjusiems…“…dar geriau reklamuojant savo versliuką,,eikite dirbti veltui…“…Na,čia jau viršūnė viskam

Laba diena. Atsiprašau, kad jus truputį apleidau… Žadėjau daugiau, bet aplinkybės klostosi ne taip, kaip norėtųsi.

Mane maloniai nustebino jūsų bendruomenė (pavadinkime taip). Net neįsivaizdavau, kiek čia šiltų ir įdomių žmonių. Džiaugiuosi, kad priėmėt, ir dingti tikrai neketinu :) Na, o kalbant apie „pabėgusius“ savanorius – ta pati problema egzistuoja ir kitur. Greičiausiai kaltas ne skelbimo tekstas, ne truputį bauginantis prašymas atsiųsti teksto pavyzdį (o jei išjuoks, o jei netiks), bet visuomenės požiūris į savanorišką veiklą. „Būkim biedni, bet teisingi“ – valgyt už kažką reikia, o kam savanoriaut, jei galima kalt pinigus. Na, bent jau su tokia aplinkinių reakcija man nuolat tenka susidurti. Net mano šeimai tai atrodo tuščias laiko švaistymas – dėl to kartais tenka ir susikibti.

Nepasiduokite ir toliau judėkite į priekį. Jūs jau turite viską, ko reikia – tvirtą pagrindą, žmonių ir idėjų. Palinkėsiu tik kantrybės siekti užsibrėžtų tikslų :)

Sveikinu, Femina!
Aš pastebėjau Jūsų rašinius ir komentarus. Vis pagalvodavau, kad tai turėtų būti jaunas žmogus. Visais laikais buvo šaunaus jaunimo, netrūksta jo ir šiandien.
Daug minčių sukėlė ta straipsnio dalis, kur kalbama kaip vyko savanorių paieška.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.