Vėjo arfos

Šiandien greta įvairiausių muzikos žanrų egzistuoja begalė gerai (ir nelabai gerai) žinomų instrumentų – vieni dar palyginti jauni, kiti gi skaičiuoja jau ne pirmą tūkstantį metų. Kartais juokaujama: visa nauja tėra pamiršta sena. Panašiai nutiko ir su vėjo arfomis.

Vėjo arfa
Vėjo arfa

Vėjo arfos (kartais dar pagal graikų vėjo dievą vadinamos Eolo arfomis) skiriasi nuo kitų styginių instrumentų, kurių muziką sudaro tik harmoningi tonai: jos papildo vibruojančiu rezonansu, negirdimu įprastinėje muzikoje, taip pat tai vieninteliai muzikos instrumentai, kuriais groja tik vėjas. Šios dvi charakteristikos sukuria tikrai įdomų ir viliojantį derinį.

Pirmieji jų prototipai pasirodė dar senovės Graikijoje – maždaug šeštame amžiuje prieš Kristų, tačiau ilgainiui buvo pamiršti. Gerokai vėliau, jau renesanso epochoje, kuomet ypač susidomėta antikine kultūra, vėjo arfos buvo atrastos iš naujo – eksperimentuojantys meistrai sukūrė ne vieną jų modelį.

Dar kartą šie instrumentai atgimė romantizmo epochoje. Kaip ir anksčiau, jie vėl buvo vertinami dėl ypatingo, nežemiško garso, ir statom į langus arba lauke: priklausomai nuo vėjo stiprumo, greičio ir pačios arfos suderinimo, stygas virpinantis vėjas išgaudavo pačius įvairiausius garsus.

Neįprasta muzika įkvėpė ne vieną menininką: pavyzdžiui, susižavėjęs vėjo skambesiu telegrafo laiduose rašytojas ir poetas David Henry Thoreau pasistatė savajį arfos variantą ir pavadino jį „telegrafo arfa“.

Mechaninių ir elektrinių prietaisų atsiradimas šiuos muzikos instrumentus kuriam laikui vėl nustūmė į užmarštį, tačiau per paskutinius dešimtmečius jie sugebėjo dar kartą susigrąžinti populiarumą.

Šiandien menininkų dėka vėjo arfos stebina savo formų įvairove. Išsskiriami bent keli tipai: arfos, kurios statomos į duris ar langus, cilindrinės arfos, kabinamos medžiuose ar ant stendų, ir skulptūros. Antai Greg Joly darbas – „Harmoningas prieglobstis“ (pavėsinės formos struktūra, kurios viduje galima klausytis vėjo muzikos) arba skambantis Luke Jerram paviljonas jau visiškai nebepanašūs į savo pirmtakus.

Paslaptinga, nežemiška, gal net kiek bauginant – taip apibūdinama vėjo arfų muzika. Galima rasti ir pasiklausyti tikrai nemažai jos pavyzdžių, tačiau geriausia tokią muziką išgirsti gyvai.

4 komentarai apie “Vėjo arfos”

  1. Žinot, kai žiemą vėjas kur nors vamzdžiuose lauke gaudžia, mano šeimynai kailis šiaušiasi. O man patinka…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.