GYVENIMAS PO GYVENIMO

„Gyvenimas po gyvenimo” – taip supaprastintai žmonės vadina tai, kas vyksta po mirties, kalbėdami apie pomirtinį pasaulį ir egzistencijos formas jame. Internete šia tema yra tikrai nemažai straipsnių ir rašinių. Kodėl ši tema populiari? Intriguoja, kelia nerimą, baimę, o gal žadina įdomias svajones ir vizijas? Vienas ne tiesioginis atsakymas yra – pomirtinis gyvenimas nuo pat žmonijos istorijos pradžios buvo svarbi kultūros, papročių, pasaulėžiūros ir gyvenimo dalis. Daug esame paveldėję, bet ne viską prisimename. Siūlau trumpam sugrįžti į skirtingų kultūrų praeitį ir žvilgtelėti, kokius pavidalus žmonių sąmonėje įgydavo pomirtinis pasaulis.

Egiptas

Senovės egiptiečiai dar būdami gyvi visą savo gyvenimą kreipė į anapusybę. Teigiama, kad net faraonai tik įžengę į savo sostą, pradėdavo rūpintis būsima kapaviete. Egiptiečiai karštai tikėjo sielos nemirtingumu ir tikruoju gyvenimu laikė ne gyvenimą žemėje tačiau tą, kuris laukia po mirties.

Labai neįprasta ir sudėtinga egiptiečių sielos samprata. Kiekvienas žmogus turi sielą antrininkę – ka, atkartojančią to žmogaus išvaizdą. Tačiau savo ka turi ir stalas ar paukštis, bet mirusio žmogaus siela nekeliauja į pomirtinį pasaulį, o lieka susieta su mirusiuoju. Antroji sielos dalis buvo vadinama ba. Ji palaikydavo ryšį tarp mirusiojo pomirtiniame pasaulyje ir jo kūno. Trečiosio sielos dalies ach dėka žmogus keliaudavo į šviesų pomirtinį pasaulį, nes ach buvo laikoma amžina.

Egiptiečiai pomirtinį pasaulį įsivaizdavo artimą žemiškajam tik laimingesnį ir lengvesnį, kuriame būdavo mažiau rūpesnių, nesunkiai užderėdavo gausus derlius ir pan.

Šumerai

Ereškigal
Ereškigal

Senosios šumerų kultūros pomirtinis pasaulis dar labiau miglotas nei egiptiečių. Jis buvo vadinamas kurnugia. Apie jį pasakota keliuose mituose, tačiau bendrą vaizdą iš to susidaryta yra nelengva. Tai vieta iš kurios negrįžtama. Vienur teigiama, kad pomirtinis gyvenimas yra itin viliojantis. Kitur kalbama apie niūrų požemių pasaulį.

Mėnulio dievo gimimo mite pasakojama apie mirusiųjų pasaulyje tekančią upę, per kurią keltininkas  gabena vėles į kitą pusę. Požemio pasaulį valdo Ereškigal, jame egzistuoja sargai, vartai, teisėjai. Mitas atskleidžia, kad pomirtiniame pasaulyje vėlės gyvena nuogos – prie kiekvienų vartų jos turi nusivilkti dalį drabužių. Šis elementas gali reikšti, jog vėlė pamažu nutraukia bet kokį ryšį su žemiškuoju gyvenimu.

Babiloniečiai ir asirai

Babiloniečių ir asirų pomirtiniame gyvenime gana tamsu ir nemalonu. Jame gyvena mirusiųjų šešėliai, vadinami etimu. Viename epe pasakojama, jog Gilgamešas iššaukęs Enkidu vėlę prašo papasakoti apie pomirtinį pasaulį, tačiau atsakymo neišgirsta, kadangi Enkidu nenori nuliūdinti savo „pašnekovo”. Kai kurios detalės atskleidžia, jog mirusieji valgo duoną ir geria vandenį, tačiau tik tie, kurie buvo palaidoti su visomis apeigomis. Likusieji tenkinasi likučiais, kuriuos randa ten esančiuose šiukšlynuose.

Hetitai

Hetitai, kaip ir daugelis kitų pasaulių tautų tikėjo, kad kiekvienam žmogui yra paskirta mirties valanda. Žmogaus siela ištanza(na) atsiskiria nuo kūno, jam mirštant. Mirties dieną hetitai vadino „motinos diena”, todėl galima manyti, jog vyravo tikėjimas, kad mirusįjį pasitinka aname pasaulyje pasitinka mirusieji giminės ir visų pirma motina.

Pomirtinio pasaulio vaizdas labai panašus į šumerų ir babiloniečių įvaizdį – tai nėra labai patraukli vieta. Mirusieji gyvena liūdniau negu gyvieji. Išimtis suteikiama tik karaliams, patenkantiems į požeminę pievą, kurioje ganosi jiems priklausančių galvijų kaimenės.

Mirusiųjų hetitai prisibijojo. Tiek išėjusieji anapusybėn, tiek su jų kultu susiję žmonės buvo laikomi „nešvariais”, bendrauti su jais vengta. Manyta, jog mirusieji gali būti kerštingi, t.y. gali persekioti savo mirties kaltininkus.

Irano arijai

Ormuzdas
Ormuzdas

Irano arijų išplėtotoje zaratustrizmo tikėjime gana nuodugniai ir išbaigtai atsiskleidžia pomirtinio gyvenimo vaizdas. Tokios išvystytos visumos pasaulio religijose aptinkamos gana retai.

Po žmogaus mirties, siela dar tris naktis praleidžia prie mirusiojo. Sielos šį laikotarpį praleidžia įvairiai: bedievio – aimanuoja ir dejuoja, nujausdamos, kas jų laukia, pamaldžių žmonių  – meldžiasi. T.y. tarsi iš naujo išgyvena praėjųsį gyvenimą. Po žmogaus mirties blogosios ir gerosios galios kaunasi dėl jo sielos. Nėra tiksliai žinoma, ar tai būtent vyksta šių trijų naktų laikotarpiu. Gyvieji savo maldomis gali paremti gerąsias jėgas. Geroji galia Srausha, o piktoji  – Vizarsha, kilpos pagalba gaudanti sielas ir jas pančiojanti.

Baigiantis trečiajai nakčiai kartu su ryto aušra vėlei ateina lemiamas sprendimas. Teisingai gyvenusio žmogaus siela atsiduria gražiame sode, tarp nuostabiausių augalų ir jų žiedų. Jai pasirodė nuostabaus grožio mergaitė, su kuria siela pradeda pokalbį, iš kurio paaiškėja, kad šį nuostabų vaizdą sukūrė geri buvusio žmogaus darbai. Mergaitė atsako, jog ji yra žmogaus daena – dvasinė esmė. Nuodėmingoji siela atsiduria šalčio, ledo ir smarvės apsuptyje. Jai pasirodo baisi, nesipraususi, nesusitvarkiusi boba. Jos kūnas atstumiantis ir nepagarbiai apnuogintas. Lygiai tą patį sielai pasako ir ši būtybė, jog ją tokią sukūrė žmogaus veikla žemėje.

Vėliau vyksta teismas, svarstyklėse Rašnu sveria gerus ir blogus žmogaus darbus. Jos labai tikslios ir sveria plaukelio tikslumu. Teismas vyksta Činvat tilto pradžioje arba viduryje. Pats tiltas tęsiasi nuo žemės iki dangaus. Teisiajam jis tampa plokštuma, nusidėjusiam pasisuka aštriais ašmenimis. Gerojo sielą mergaitė palydi į dangų, o baisioji būtybė nuodėmingąjį stumia neteisųjį link ašmenų, kol galiausiai jis nukrenta žemyn, į pragaro nasrus.

Sielai atsidūrus danguje, ją pasitinka anksčiau mirusiųjų sielos, prasideda pokalbis, bendravimas ir įvairūs klausimai. Galiausiai dangaus valdovas Ormuzdas liepia kitoms sieloms nebevarginti „atvykėlės” ir sodina ją į išpuoštą krėslą bei vaišina dangiškuoju maistu ir gėrimais. Avirkštinis variantas nutinka blogajai sielai: iš jos tyčiojasi kitos tokios pat sielos, siūlo dvokiantį maistą, skiria kančias. Pragaro kančios tokios baisios, kad praleidusi naktį, ryte siela klausia, ar dar nepraėjo jai skirti 6000 metų.

Laukite tęsinio.

Parengta pagal Gintaro Beresnevičiaus „Religijų istorijos metmenys” (Aidai, 1997 m.)

29 komentarai apie “GYVENIMAS PO GYVENIMO”

  1. Priminsiu, kad šiuo metu Vilniuje vyksta Vyginto Pozniakovo vadovaujamas Jono Gervės evoliucijos teorijos įsisavinimas. Paskaitos vyksta penktadieniais 17.00 val., kiekvienos paskaitos kaina – 20 Lt. Vygintui talkina jo motina Laima Pozniakovienė. Paskaitos vyksta Vilniaus g. esančiose „Žinijos” draugijos patalpose. Pastoviai paskaitose dalyvauja apie 50 žmonių, bet kai kurie nustoją lankęsi, o į jų vietą ateina nauji. Šiuo metu analizuojamos J.Gervės paskaitos, pateiktos jo tinklalapyje: „trys w taškas gervi.name , o vėliau vyks praktinės pratybos. Dabar mokomės mintyse matyti ir savo emocine būsena išgyventi norimo įvykio Galutinį TEIGIAMĄ rezultatą. Sunku, oi, kaip sunku suprasti J.Gervės mokslinius evoliucijos teorijos išvedžiojimus!

  2. Gintautai,buvau para6iusi komentarą, kuriame nurodžiau J.gervės tinklalapį, ir komentaras nepraėjo, aš buvau atjungta. Tai kitaip parašysiu, be pradžios, gal praeis: gervi.ru

  3. Janina, pasakojate iš tiesų įdomius dalykus. Ne viskas sugeba staiga sutilpti į galvą. Paradoksaliausiai atrodo gebėjimas su kūnu persikelti į kitą sistemą. Tuomet lyg ir mirties prasmė ir pats faktas išnyksta.
    Apie Joną Gervę taip pat nieko nesu girdėjęs. Teks pasidomėti. Tiesa, Jūs jau esate jį minėjusi kažkada, bet buvau primiršęs.

  4. Gintautai, žemėje yra žemiški darbai, o aš jau galvoju apie darbą, kai jau būsiu TEN. Čia panašiai, kaip ir mokykloje – kuo būsiu užaugęs. Reikia pagalvoti, kaip teks gyventi be fizinio kūno. Juk tos mus palikusios sielos niekur nedingsta, o egzistuoja kituose pasauliuose. Skaičiau, kad mus TEN, SAVO NAMUOSE, džiaugsmingai pasitiks mūsų angelai sargai, giminės, draugai ir padės adaptuotis naujame pasaulyje. Pakol kas mirti teks visiems. Tarp kitko, bendrauju su žmogumi, kuris dirba pagal lietuvio, gyvenančio Novosibirske, Jono Gervės metodiką ir ruošiasi tapti nemirtingu, su kūnu persikelti į kitą sistemą. O buvęs bendradarbis dabar pasinėręs į literatūrą apie Šumerių laikus. Taip kad gyvenimas dabar įdomus, pilna visokios informacijos, o dar įdomesnis gyvenimas laukia, kai iškeliausime iš žemiško pasaulio.

  5. Supratau, Mečislovai. Dėkoju už atsakymą. Kiti klausimai tikriausiai būtų pernelyg asmeniniai ir neetiški. Esu ne kartą buvęs Kaune, netoli Laisvės al. esančiame ezoterinės literatūros knygyne, tačiau iš ten parsinešdavau dažniausiai naują psichologijos ar filosofijos knygelę. Į ezoteriką taip niekad ir nepatraukė. Manau, jog tai gana sudėtingas, reikalaujantis daug laiko ir kitokio gyvenimo tipo dalykas. Nes kitaip galima labai pakenkti sau ir aplinkai. Ir, beje, manau, jog reikia turėti itin patyrusį mokytoją.

  6. Gintautai, aš esu skaičiusi, kad atsilaisvinusios nuo kūno sielos skrenda aukštyn, į namus, į šviesą, bet pasitaiko tokių sielų, kurios pasiklysta, blaškosi, vaidenasi gyviesiems, tai joms reikia padėti, patrodyti kelią skridimui aukšyn. Tai aš ir pasirinkau tokį darbą – rankioti pasiklydusias dūšeles ir nukreipti jas aukštyn.

  7. mecislovas v

    yra susikūrusi intelektualinė paradigma,bet ji jau pagrįsta ir įvairių religijų mokymais …
    Aš stengiuosi perimti praktinę religijų dalį -taip vadinamą ezoterinę dalį.Yra žinoma,kad kiekvienas mokymas nėra atskleidžiamas visiškai visiems,liaudžiai.Didžioji tiesa yra dažniausiai nuslepiama,ja naudojasi tik artimieji prie imperatoriaus dvaro,o liaudis gauna tik trupinius.
    Norint pasiekti gilesnį pažinimą,tenka naudoti ir netradicinį mokymosi būdą .

  8. Na, štai, dabar man daug aiškiau. O jūsų sielos vystymosi kelias yra savarankiškai sukurtas, ar kaip sakote, skolinatės šiek tiek iš daugumos religijų ir, beje, ar yra kuri dominuojanti?

  9. mecislovas v

    Aš nepriklausau jokiai religijai,esu kosmopolitas,tuo pačiu man artimos daugelis-budizmas, induizmas,judaizmas,krikščionybė…kažkada siekiau dievo pažinimo o ne religijos ….einu tik praktinio sielos vystymosi keliu ir dalinuosi tik tuo patyrimu. Tradicijos teorija jūs patys mokate ir žinote ,ne prasčiau už mane,tačiau be tradicijos yra ir plačiau….

  10. Aš skaitau viską, kas liečia gyvenimą po gyvenimo, nes mane ši tema labai domina. Gal kam bus ir juokinga, bet aš jau turiu pasirinkusi darbą kitame gyvenime. Mat, skaičiau, kad atsikratę fizinio kūno ir laikino gyvenimo, mes sugrįšime NAMO, kur analizuosime žemės gyvenimo klaidas ir valysime savo sielas. Taip kad manęs laukia šviesi ateitis, jeigu tik mintys materializuosis.

  11. Mečislovai, jeigu norite padaryti kažką gero šiam tinklalapiui, tai parašykite vis po naują straipsnelį konkrečia tema, o nedarykite makalynės visose temose. Tada bus galimybė diskutuoti konkrečia tema.

  12. Mečislovai, aš jūsų pasisakymuose taip pat argumentų nematau. Koks jūsų konkretus požiūris į pomirtinį gyvenimą? Prašyčiau 3-5 sakiniais. Jeigu bus aišku iš kart pasipils klausimai.

    O dabar rašote apie visas religijas iš eilės ir tuo pačiu nei apie vieną iš jų.

  13. mecislovas v

    į pranašus nepretenduoju,norėčiau padaryti jūsų ,,draugauki.me ” tik šiek tiek įdomesnį,turiningesnį,nes čia jau voratinkliai lizdus megzti pradėjo ir pokalbiai tik apie nieką.Tik matau,pastangos yra bevaisės…
    Ginčykitės,išsakykite savo nuomonę,savo patyrimus,diskutuokime,o ne kaltinkime ar klijuokime etiketes ,,tu toks ar tokia,todėl tau čia būti negalima…”-tai ne argumentas,tai primityvu… Turint tokį gyvenimo patyrimą kaip senjorai,nieko pasakyti negalite? netikiu… gal jus už liežuvio reikia tempti ,po žodį ,atskirai… ?

  14. Įdomus ir aktualus straipsnis, ypač sulaukusiems senjoriško amžiaus.
    Mečislovas, pasiskelbęs vos ne pranašu, tikriausiai prives prie bankroto šį tikrai reikalingą tinklalapį. Nesuprantu, kodėl Mečislovas, norėdamas pateikti platesnę savo turimos informacijos apžvalgą, neparašo atskiro straipsnelio, o prie kiekvieno straipsnio pila ir pila tą patį… Gal dėl reklamos? O gal jis jau yra Gintauto pavaduotojas? Kažkas ne taip čia….

  15. rasmai-bet kas iš to ,? kas seka? ką gauname savo egzistencijai,savo praktiniam gyvenimui? jei nėra praktinio pritaikymo,tada jau net psichikai pavojinga,nes toks tikėjimas yra beprasmis….
    Kuo geras tikėjimas gyvenimu po gyvenimo žemėje? kuo skiriasi budistinis tikėjimas leidžiantis reinkarnuotis daug kartų ir vystytis visapusiškai ir krikščioniškoji tradicija,kuri toleruoja tik vienintelį variantą-,,gyvensi kristuje ” ir ką tai reiškia? būsiu kažkokiu jo kūno organu ar ląstele ,neturėsiu savo gyvenimo? gal dar kažkas?

  16. Taip, Rasma, aš taip pat daug abstrakčiau žiūriu į mirtį. Tačiau įdomu, kad senovėje žmonės turėjo labiau konkretesnius ir tikslesnius įsivaizdavimus.

  17. Viskas ,ko negalime pamatyti ,paliesti , apčiuopti mums tampa nereikšminga arba atvirkščiai -kelia susidomėjimą , o neretai ir baimę.Fizinio kūno mirtis akivaizdžiai paliečia visus žemėje,bet kas po jos? Tiek kiek yra tikėjimų ar netikėjimų, religijų, pasaulietinių filosofijų ir t.t. tiek yra ir skirtingų aiškinimų ir požiūrių į gyvenimą ir mirtį. Būdama krikščionė,mirtį suprantu pagal Jėzų,kuris pasakė”„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.Kas tiki mane, –nors ir numirtų, bus gyvas ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane,
    neragaus mirties per amžius.
    Gražiai mirtį apibūdino popiežius Jonas Paulius ll : Mirtis yra lyg tiltas – perėjimas iš gyvenimo, kuris teikia laikiną džiaugsmą, į gyvenimą, kuris teikia amžiną džiaugsmą.“
    Asmeniškai man mirtis yra kelionės žemėje pabaiga ir grįžimas namo pas savo dangiškąjį Tėvą.

  18. Atgalinis pranešimas: POMIRTINIS PASAULIS | DRAUGAUKIME - mintys, gyvenimas, branda

  19. 2.Čia dar apie vieną keistą ir netradicinį požiūrį į religiją..Gal kas skaitėte Andrejevo knygą ,,pasaulio rožė „,jei taip,tada tai primins apie tikrus mūsų valdovus -Demiurgą ir kt
    ,,,Žmogaus prigimtis atspindi pasaulio dualumą: dalis jo sukurta netikro Sutvėrėjo, o kitą dalį sudaro tikrojo Dievo šviesa (dieviškoji kibirkštis). Tik žmonės nepaiso juose esančio dieviškojo prado – tai Demiurgo ir jo Archonų poveikis. Visa, kas laiko mus prie žemiškųjų reikalų, padeda jiems mus pavergti. Tik mirtis išlaisvina dieviškąją kibirkštį, tačiau jei siela iki tol pasiekusi gnosio, ji vėl kris į fizinio pasaulio nelaisvę.

    Ne visi žmonės yra pakankamai dvasingi ir pasiruošę gnosiui (pneumatikai). Dalis jų yra materialių daiktų vergai (hyletikai), o likusieji giliai panirę į psichikos reikalus (psichai). Tokie žmonės dažnai Demiurgą palaiko tikruoju Dievu ir nesirūpina dvasiniu pasauliu esančiu anapus materijos ir minties.

    Išsilaisvinimui vien savaiminio vystymosi nepakanka. Žmonėms reikia pagalbos arba papildomų pastangų. Tad nuo seniausių laikų tikrasis Dievas siunčia Pasiuntinius, kad šie išaiškintų gnosio esmę. Bet tik keli jų paminėti gnostikų raštuose: Setas, trečiasis Adomo sūnus (apie Setą paskaitykite puslapyje „Gnostikai: sutvėrimo veiksnys”), Jėzus ir pranašas Mani. Dauguma gnostikų pagrindiniu išlaisvintoju laikė Jėzų.

    Gnostikai nesiekė nuodėmės atpirkimo. Jiems rūpėjo išvengti nežinojimo, kuris buvo nuodėmės priežastis. Jėzaus gnosis buvo perduotas jo gyvenimu ir mokymu, o ne kančia ir mirtimi.

    Gnostikų išsilaisvinimo koncepcija labai subtili. Ją galima palaikyti asmeniniu kiekvieno atskiro žmogaus reikalu, nes gnosis pasiekiamas kiekvienam asmeniui. Tačiau pažinimą gali (ir turi) skatinti Šviesos nešėjai, kurie be savo mokymų įsteigia ir išsigelbėjimo paslaptis (sakramentus), kuriuos prižiūri Pasuntinių apaštalai bei jų pasekėjai.

    Reikia atminti, kad žinias apie mūsų tikrąją prigimtį nulemia mūsų žemiškosios egzistencijos sąlygos. Tikras trancendentinis Dievas pats nepasireiškia šiame pasaulyje. Tai Nežinomas Tėvas. Tad iš „aukštybių” reikia apreikšti apie išsigelbėjimo galimybę – pažadinti išblėsusią dieviškumo žiežirbą.

    Gnostikai atmetė moralės ir etikos sistemas, nes jas savo tikslams sukūrė Demiurgas. Jos padeda palaikyti harmoningus santykius visuomenėje, tačiau nepadeda išsilaisvinti. Be to moralės normos gali kisti priklausomai nuo asmens dvasinio vystymosi. Tačiau gnosticizmas skatino kai kurias gyvenimo būdo nuostatas: neprisirišimą ir nesitaikstymą su žemiškaisiais dalykais (būti pasaulyje, bet ne dėl pasaulio), egoizmo neigimą, kitų būtybių laisvės gerbimą Kiekvienas gnostikas šiuos principus galėjo taikyti savaip.

    Gnostikai būtų sutikę su Konfucijaus atsakymu į klausimą apie mirtį: „Kam klausi apie mirtį, jei nežinai, kaip gyventi?” Mirtis neišlaivina iš Demiurgo gniaužtų. Gnosio nepasiekusios sielos priverstos vėl panirti į žemiškąją egzistenciją (nors gnostikai tiesiogiai ir nepabrėžė reinkarnacijos koncepcijos, žr. puslapį apie reinkarnacijos idėją ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu). Ir po mirties žmogui reikalinga pagalba. Valentinas sakė, kad pneumatinio žmogaus prie Pleroma įėjimo laukia Sofija ir Kristus – kad nuvestų į galutinių jungtuvių menę. Jo mokinys Ptolemėjus aiškino, kad ne tik pneumatikai, bet ir psichai gali įsikurti danguje ties Pleroma vartais. Per laiką kiekviena dvasinė būtybė pasieks gnosį ir susilies su savo aukštesniuoju Aš, angeliškuoju Dvyniu.

  20. kai Konstantinas paskelbė krikščionybę valstybine religija. Bažnyčia pamiršo nuostatą, kad nesikišama į politiką ir paneigė žodžius: kas cezoriaus – cezoriui. Daugelis IV a. sektų provincijose bruzdėjo prieš silpnus imperatorius. 527-ais į sostą atėjęs Justinianas desparatiškai bandė suvienyti braškančią imperiją. Jis ėmėsi veiksmų dviem kryptimis:
    1) nukreipė armiją prieš smulkias sritis;
    2) stiprino vieningą tikėjimą. Jis pradėjo kompaniją prieš Nestoriaus krikščionis ir kitas religines mažumas stengdamasis sutrukdyti Chancedono tarybos nutarimų vykdymui. Jis paliepė Mennas, Konstantinopolio patriarchui, provincijoje sušaukti sinodą, kuriame surinkti bažnyčios veikėjus, nusistačiusius prieš tam tikrus mokymus (taip pat ir prieš Origeną) dėl ankstesniojo sielų egzistavimo. Tačiau toks lokalus sinodas nepadarė didelės įtakos.

    Po 10 metų Justinianas sušaukė 5-ąjį Konstantinopolio susirinkimą (dabar vadinamą Antruoju Ekuminiu susirinkimu), kuriame dalyvavo 165 vyskupai. Jam vadovavo Konstantinopolio patriarchas Eutychius. Popiežius Vigilius buvo iškviestas į jį, bet atsisakė ir prisiglaudė vienoje iš Konstantinopolio bažnyčių. Susirinkimas priėmė apie 15 anathemų , kurių dauguma buvo nukreipta prieš 3 mokyklas ar „erezijas”. Tie dokumentai žinomi pavadinimu „Trys skyriai”. Vėlesnieji popiežiai (tarp jų ir Grigorijus Didysis, 590-604) neminėdavo Origeno koncepcijų.

    Tad galime daryti prielaidą, kad reinkarnacijos idėja iš Europos „sąmonės” ištrinta laikotarpiu tarp provincialaus sinodo 543-iais ir 5-jo susirinkimo 553-iais. Tačiau Origeno įtaka išsilaikė šimtmečiais iki Maksimo iš Tyros (580-662) ir Johano Škoto Erigenos (810-877). Jos paveikė net ir pranciškonų ordino įkūrėją Šv.Pranciškų iš Assisi (1182-1226) bei Šv.Buonaventura (1212-274), tapusį kardinolu ir pranciškonų generolu.

    Reinkarnacijos idėją palaikė įvairios krikščionių sektos – kaip katarai, albigensiečiai, valdensai ir bogomilus (apie gnosticizmo atgimimą Viduramžiais) bei atskiros asmenybės: vokiečių protestantų mistikas Jakobas Boehmė, Anglų karaliaus Čarlzo II kapelionas Jozefas Viljamas, Viljamas Lo, Viljamas R.Aldžeris. Henris Moras (1614-1687), anglikonų kunigas ir platonietis savo „Sielos nemirtingume” atsakė išankstinio sielų gyvavimo idėjos kritikams. „Sielos platoniškoje giesmėje” rašoma:
    „Norėčiau apdainuoti ankstesniąją sielų būtį;
    Žmogiškųjų sielų, ir jų pakartotino gyvenimo
    Atstatant atmintį viso to,
    Kas buvo praeityje nuo mūsų pradžios…”

  21. Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių

    Kiekvieno asmens pabudimas yra kosminis įvykis…

    Jozefas, 3 a. žydų istorikas, „Žydų karuose” ir „Žydų senovėje” liudija, kad reinkarnacijos idėja jo laikmetyje buvo gana populiari. Jo amžininkas Filonas Aleksandrietis ją (viena ar kita forma) išreiškia daugelyje savo raštų. Naujajame Testamente taip pat yra vietų, kurias galime suvokti tik priėmę sielų persikėlimo prielaidą. Mt 16:13:14 mokiniai sako, kad vieni žmonės laiko Jėzų Jonu Krikštytoju (nužudytu prieš kelis metus), o kiti – Eliju arba Jeremija arba kokiu kitu pranašu. Mt 17:13 Jėzus sako mokiniams, kad Jonas Krikštytojas yra Elijas. O Jn 9:2-4 klausiama, kas nusidėjo, kad jis gimė aklas: aklasis ar jo tėvai. Jėzus atsako, kad nei tas, nei tie – o tik jame apsireiškė Dievo darbai (tai yra pasireiškia pasekmių arba karmos dėsnis. Paulius tai išreiškė: ką sėjame, tą ir pjauname).

    Gnostikai (valentiniečiai, ofitai ir ebionitai) savo mokymuose irgi teigė persikūnijimą. Jėzus – galimybė apvalyti sielą nuo ankstesnių kelionių per žemiškąjį gyvenimą ir tada patirtų egoizmo ir prisirišimo prie materialių dalykų „purvo” (apie gnostikų mokymą istorijos vingiuose daugiau rasite šiame puslapyje).

    Bažnyčios tėvų karta (Justinas Kankinys, 100-165; Klemensas Aleksandrietis, 150-220; Origenas, 185-254) mokė apie sielų ankstesnįjį egzistavimą sudarydami prielaidas vienokiam ar kitokiam jų įsikūnijimo aspektui. Pvz., Origenas rašinyje „Prieš Celsą” (1,32) klausia: „Ar nėra priimtina, kad sielos galėtų įsikurti kūnuose — priklausomai nuo jų nuopelnų ir ankstyvesniųjų poelgių. O savo „De principiis” jis sako, kad „siela neturi anei pradžios, anei pabaigos”. Šv.Jeronimas (340-420), lotyniškosios „Vulgata” vertėjas, savo „laiške Demetrijai” (Romos globėjai) rašė, kad kai kurios krikščionių sektos laikosi reinkarnacijos (kaip slapto mokymo) idėjos.

    Sinesijus (370-480), Ptolomijos vyskupas, išlikusioje maldoje meldžia: „O Tėve, leisk mano sielai susilieti su šviesa, ir neleisk [daugiau] grįžti į žemės iliuzijas”. Kituose savo himnuose jis irgi ragina išvalyti sielą idant jai daugiau nereiktų atgimti žemėje. Traktate apie sapnus jis rašo: „Priimtina, kad per laiką ir veiklą bei persikeldama į kitus gyvenimus siela gali išsilaisvinti iš tamsos buveinės”. Tai primena ir „Apreiškimo Jonui” (3:12) žodžius: „…jis nebeišeis laukan”.

  22. Siūlau Mečislovui, na ir kitiems ištrauką iš Petro 1-ojo laiško 1-ojo skyriaus:
    Jus Dievo galybė sergsti tikėjimo išganymui, kuris bus parengtas apreikšti paskutiniu metu.
    Tuomet jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose. Taigi, jūsų noširdus tikėjimas yra brangesnis už pragaištinį auksą, kuris ugnimi ištiriamas bus pripažintas vertas pagyrimo, šlovės bei pagarbos, kai pasireikš Jezus Kristus…
    Kartais, kai nelaimėje atrodo visi apleido-Dievas visada greta. Vienintelis dalykas, trukdantis suprasti, kad jis su mumis yra baimė. -Čia mano komentaras-.

  23. mecislovas v

    salono anekdotas-,,Dvi žuvytės akvariume karštai ginčijasi. Galų gale viena, nuliūdusi, plaukia į kitą akvariumo kampą. Kelias minutes pagalvojusi, grįžta prie pašnekovės: – Na, gerai. Tarkime, kad Dievo nėra. Tai kas tuomet keičia vandenį akvariume?”

  24. mecislovas v

    buvo laikas,kada užsiimdavau dažnai meditacijomis. Įvairios jos būdavo,tame tarpe ir tikslinėmis-bandydavome paklajoti po įvairius pasaulius,paieškoti rojaus ir pragaro, bandydavome susitikti su angelais ,buvo bandymų susirasti tą,kas žmoniją apdovanojo ydomis ir talentais,,,, tai vienos meditacijos metu ,medituodami į šventąjį garsą ,,AAAOOOOOUUUUUMMM”, įvyko natūralus atsiskyrimas – išėjimas iš kūno ir teko išeiti sąmoningai ,kur daugelis tikrai nenori… Pakliuvau į rožinę erdvę,o jausmas toks ,kad grįžau namo….Tai nebuvo vienintelis atsiskyrimas,tačiau tai mane pakeitė galutinai,dabar suprantu kiek mažai mokslas supranta ir kiek menkos mokslo žinios apie žmogų,jį supantį pasaulį …
    o gal dar kas nors turite panašių išgyvenimų,gal esu ne vienintelis pakvaišęs ieškotojas.?

  25. mecislovas v

    Kažkaip,pro dėmesio ekraną praslinko straipsnio mintys,jog kažkurios šalies mokslininkai tikrindami informaciją nusprendė pasverti žmogaus dvasią,mirštant žmogui. rezultate gavosi ,kad žmogaus dvasia sveria vos 9 gramus… o aš esu matęs kaip atrodo dvasia… rašiau,kad užsiimu parapsichologiniu gydymu-tai mano toks keistas hobis.
    Kažkada ,prieš keletą metų viena moteris paprašė gydyti jos katiną.Ji pati jau sirgo onkologija,o jos katinas susirgo taip pat-gyvūnai dažnai pasiima šeimininko ligą sau… Aišku,katiną negalėjau tada išgelbėti,nes katinui buvo belikę gyventi tik 18 valandų… Tačiau trijų seansų metu nuo kaklo auglius pašalinau ir šeimininkė tai pastebėjo… deja rytojaus dieną katinas mirė… Sėdžiu darbe vakare,visi jau išėjo namie ir aš vienas…staiga atsirado toks jausmas ,lyg kažkas dar yra patalpoje… šoniniu žvilgsniu pastebėjau švytintį tašką ir apėmė toks jausmas,jog tai kažkas labai šilto,draugiško ir gyvo organizmo pojūtis.. Staiga jis sušvito,septynių vaivorykščių spektru iš vieno taško,ir atsirado mintis-balsas galvoje,,tai aš,katinas vaska..”.- vargšas,jis žinojo tik mano energetiką ,tik mane tegalėjo energetiškai atpažinti,juk su didžiausia meile jį gydžiau… jis bandė apsigyventi mano auroje,tačiau buvo jam nurodytas kelias ir jis išskrido.
    Vėliau,jau studijuodamas peterburgo dvasinio vystymosi mokykloje radau ikoną,kurioje buvo nupiešta ir žmogaus dvasia-ji pilnai atitiko mano ,,matytą”.
    mes,žmonės ,turėtume didesnę meilę vienas kitam rodyti ir skleisti,nes esame žymiai didesnėje giminystėje ,nei atrodo išoriškai…
    Deja,tik asmeninis patyrimas keičia požiūrį,o be patyrimo esame tik vaikai…
    yra daugybė liudijimų,kiekviena religija savaip bando nušviesti ir inkarnacijos įstatymą,o krikščionybėje inkarnacija buvo atšaukta maždaug 480 metais.

  26. mecislovas v

    o kur mes buvome iki gimimo? pusė pas mamą ,o kita pusė pas tėvą? taip,jeigu mes esame tik mėsos gabalas ir daugiau nieko… tačiau kalbėdami apie save,juk netapatiname savęs tik su fiziniu kūnu,daugelis apie save sakome ,,skauda dūšią” , dar kažkaip panašiai… argi ne taip? o kur būsime po fizinio kūno mirties? -žinome ,tik tada jei esame dar kažkas be fizinio kūno…
    viso pasaulio religijos tvirtina ,kad žmogus tarsi trijų asmenybių suma,trys viename kaip populiaru dabar sakyti…-žmogus fizinis kūnas,žmogus dvasia,žmogus siela.Tai tarsi trikampis kurio viršūnėje rašoma dvasia,dešinėje siela ir kairysis kampas pažymimas fiz kūnas arba tas,kuo dabar esame-santechnikas,direktorius,mokytojas ,t,y,ta sąmoninga asmenybė,kurios rolę nuoširdžiai vadiname… Dvasia esame-tai dievo mintis,įdėja būti žmogumi,siela-energija,jėga verčianti dieviškąją įdėją materializuotis asmenybėje…
    viskas yra mintis,viskas yra energija ir visa tai nuolat realizuojasi materijoje…
    Kur konkrečiai visa tai būna ,niekas negali pasakyti,tačiau žinau kad kažkur būna… Daugybė liudijimų yra moudi knygose ,,gyvenimas po mirties… ”
    Yra tokios knygos ,, mirusio laiškai” , ,,mirusio kareivio laiškai”-nuostabūs faktai rašomi…
    Gal kas skaitėte TIBETO MIRUSIŲJŲ KNYGĄ? joje net aprašyta technologija ,kaip mirštant išlikti sąmoningam ir išėjus į ,,tuos pasaulius” , galima išsinešti šių laikų sąmonę ir vėliau reinkarnavusis ,grįžti su brandžia sąmone ir toliau jau gyventi ne su švaria sąmone kaip dabar,o su testine sąmone … suprantate ,kokios galimybės atsiveria žmogui…
    Su tokiomis technologijomis gyveno atlantidoje,gyvena kai kas ir dabar,tik mums paprastiems mirtingiems nelabai tai imponuoja…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.