Mano dienoraštyje nauja tema. Šiandien teko pavartyti ir paskaitinėti „Verslo žinių” leidžiamą nemokamą priedą „Mano Kalėdos”. Aš turėjau galimybę susipažinti su popierine versija, tačiau su žurnalu galima pilnai susipažinti ir internete. Būdamas „Verslo žinių” laikraščio ir mėnesinio leidinio „Verslo klasė” gerbėju šį kartą gerokai nustebau sklaidydamas „Mano Kalėdų” puslapius, kadangi turinys man pasirodė turintis labai vienodą ir neįprastai marginalinį atspalvį didingiausios metų šventės atžvilgiu. Mano įspūdžių įrodymui citatos ir mano pastabos.
Sąmyšio metas
Žurnalas pradedamas Justino Žilinsko straipsniu „Džiaugsmingo sąmyšio metas„. Trumpa ištrauka iš įvado: „Turbūt šventvagiška laisvamaniui rašyti apie Kalėdas. O gal kaip tik – šventvagiška vien tikintiesiems jas savintis? Bet ar retai sakome – nieko švento nebeliko, o Friedrichas Nietzche netgi patį Dievą numarino. Be to, derėtų rašyti Šv. Kalėdos, nors tai aktualu pirmiausia turbūt Jo Eminencijai Audriui Bačkiui, laikraščiams, oficialioms kalbančioms galvoms, na, gal dar atvirukų tekstų kūrėjams.” Pasijutau tarsi skaityčiau žmogaus, įsigyjusio naują dviratį, įspūdžius. Nekalbant apie tai, kad kiekvienas vien tik šios trumpos ištraukos sakinys neatlaiko net elementarios kritikos (kokios religinės krypties tikintieji savinosi Kalėdas ir kodėl tai šventvagiška?), autoriaus dėmesys temai prilygsta emocijoms, kurias gali sukelti besibaigiantis neužšalantis automobilio langų valymo skystis žiemos metu.
Viena iš straipsnio potemių pavadinta „Piktosios Kalėdos”. Ištrauka: „O iki Kalėdų bus košmaras. <…> Negana to, Kalėdos tave tiesiog medžios. Ir nei pabėgsi, nei pasislėpsi – jos tykos visur: televizoriuje, prekybos centruose, oro uostuose, internete.” Sutinku, kad didžiosios šventės kelia niekuo nepagrįstą sąmyšį – pats apie tai rašiau prie keletą dienų – tačiau ar galima ir ar reikia Kalėdų šventę „reabilituoti” hedonistiniais ir egoistiniais malonumais, tokiais kaip dovanų gavimas ir poilsiavimas? Straipsnio autoriaus tikslas būtent toks ir yra. Citata: „Negi tikrai ne malonu gauti Kalėdų sveikinimą (nors ir tingisi juos rašyti)? Negi ne malonu Kūčių vakarą susėsti prie stalo, o dvi likusias dienas – tiesiog patingėti?” Reikėtų ieškoti būdų kaip atgaivinti žmones ir jų ramybę pasitelkiant Kalėdų šventę, o ne iš naujo bandyti atrasti Kalėdų prasmę per išorines ir neesmines apeigas.
Nepersivalgykite!!!
„Mano Kalėdos” tęsiamios Ingos Liutkevičiūtės straipsniu „Dvylika patiekalų – tik ragauti„. Jame sprendžiamas klausimas, kuris man nekilo per ilgesnį nei pusė amžiaus mano buvimą šioje žemėje. Klausimas toks – ar reikia laikytis tradicijos valgyti 12 patiekalų tiems, kurie laikosi šiuolaikinių dietų bet tuo pačiu yra „labai” „religingi” ir ką daryti jeigu vis dėlto įvyko nelaimė (!) ir buvo persivalgyta . Žodžiu tema apie persivalgymą, šios ligos priežastis, kilmę ir likvidavimą. Straipsnyje taip pat rasite patarimų, kada geriau valgyti Kalėdų vakarienę ar kaip pasninkauti advento metu. Ar ne Kalėdinė ir šventinė tema?
Sekantis žurnalo straipsnis identiška pastarojo kopija. Jo pavadinimas – „Ištverti švenčių maratoną padės tik saikas” (autorė Jolanta Vaitiekūnienė). Tikriausiai kalbama apie man nežinomų „Kalėdų” tradicijas: „…siautulingi vakarėliai, kuriuos lydi maisto ir gėrimų perteklius bei miego stoka, sukelia žmogaus organizmui žalingą stresą. Todėl net turintieji geležinę sveikatą, gydytojos žodžiais, turėtų prisiminti, kad gyvena ne tik šiandien, ir pasistengti tą stresą sumažinti. <…> kuo anksčiau prasideda vakarėlis, tuo daugiau galima sau leisti suvalgyti. <…> Reikia pripažinti, jog maisto kiekis, kurį specialistė pataria iš viso sukrimsti per vakarą, mėgstantiems puotauti pasirodys niekingai menkas – tik apie 300 g.” Niekaip nesuprantu, kokioje įstaigoje tie žmonės švenčia Kalėdas ir kodėl jiems taip reikia saugotis maisto, kad pateikiama tiek daug grasinančių ir perspėjančių patarimų, kaip elgtis su mityba. Gal tai kokios nors slaptos varžybos, kurių metu reikia įveikti tam tikrą maisto kiekį? Bet kuo dėtos tos „mano Kalėdos”?
Kitos Kalėdinės tradicijos
„Švenčių karštinės vejami” (autorė Agnė Krikščiukaitytė) ir vėl grįžta prie pirmojo straipsnio „džiaugsmingo sąmyšio” temos. Tik šį kartą tas nemalonus ir atgrasus chaosas reabilituojamas tokiu saldžiu ir mielu polinkiu vartoti, kuris – kaip gaila! – tampa šiek tiek pašėlęs, neracionalus (jeigu vartojimas gali būti racionalus) ir per daug intensyvus kalėdiniu laikotarpiu. Ech, kaip gaila – taip malonu būtų kurkas ramiau išvykti apsipirkti paskutinį kartą prieš šv. Kalėdas. Juk tai svarbiausia krikščioniška pareiga prieš laukiančią inirtingą kovą su saiku.
Romualdos Stankutės straipsnyje „Kalėdos – ir darbe Kalėdos” aptariamas senas katalikiškas paprotys gražiai paminėti Kalėdas darbovietėje kartu su bendradarbiais: „Bet kokiu atveju – su žmonomis švenčiame ar be jų, darbe ar restorane, klientus kviečiate ar liekate tik savo kolektyve – „nesineškite” su savimi darbo problemų. Telieka šventėje vietos gerai nuotaikai, linksmybėms, gal šiokiems tokiems metų rezultatų apibendrinimams, bet ne sandoriams, naujų klientų paieškai ir kitokiems darbams.” Noriu tik pakartoti autorės žodžius – nepamirškite geros nuotaikos ir linksmybių ir jūs neužmiršite šių Kalėdų visą gyvenimą! Ir tikrai nieko baisaus jei darbe švęsite be žmonos ar artimo žmogaus. Juk Kalėdos tai asmeninė ir individuali šventė (tokią išvadą padariau skaitydamas šį straipsnį). Kokybiškesniam religine prasme darbiniam Kalėdų vakarėliui sukurti dar vieną kitą patarimą duoda Rasa Dževeckytė trumpame rašinyje „Kalėdinis vakarėlis – ne vieta derėtis”.
Mažytė oazė
Žurnalą nuo keistų „ritualų” ir įtartinos reikšmės dalykų akcentavimo gelbėja vienintelis straipsnis pavadinimu „Pati didžiausia ir nuodėmingiausia metų šventė„, kuris, deja, yra labai trumpas ir pasižymi tik fragmentiška analitika, bandydamas atsakyti, kodėl Kalėdos yra „proga dar kartą pakalbėti apie šiuolaikinės visuomenės materializmą, hedonizmą, pataikavimą sau, nesaikingą alkoholio vartojimą ir dvasingumo trūkumą.” Keistas blyksnis žurnale, kuris tarsi su fanfarais vienoje ir gausybės ragu kitoje rankoje taip aistringai, patraukliai ir vadybiškai aptarinėjo ir žavėjosi kiekviena iš šių paminėtų nuodėmių. Paskaitykite šį straipsnį, tikrai sužinosite keletą įdomių istorinių faktų, kuriuos norėsite pagilinti ir kurie palies tikrąją Kalėdų tradiciją ir vertę.
Parašykite komentarą