Dažnas pokalbis prasideda ir baigiasi banaliu ir tuo pačiu fundamentaliu teiginiu „kaip sparčiai bėga laikas”. Sutinkame seniai matytą bičiulį ir vienas kitam primename, kad tas laiko tarpas nuo paskutinio mūsų pasimatymo praėjo nejučia ir tarsi kažkur išgaravo. Negaliu pasakyti, kad konstatuodami laiko bėgsmą žmonės skundžiasi. Dažniausiai šį pojūtį jie būna išgyvenę tūkstančius kartų, todėl apie tai kalba ramiai ir oriai. O tuo tarpu laikas eina. Jis eina dar greičiau, kuomet dienos tampa intensyvios, svarbios ir perkrautos įvairiais darbais bei reikalais.
Metai prabėga tarsi nejučia. Metuose būna tiek įvykių, kad juos prisiminti, išvardinti ar išskirti svarbiausius šventinio kalėdinio bendravimo su artimaisiais metu gali būti gana sudėtinga. Gali pritrūkti laiko. Tenka skubėti ištisus metus, jeigu nori būti geras šeimos tėvas arba motina, tenka skubėti, jeigu nori būti geru mokiniu ar studentu, tenka skubėti, jeigu nori gerai ir neatmestinai atlikti savo darbą. O jeigu bandysi tapti išskirtiniu darbuotoju, stengsies kilti karjeros laiptais, norėsi įgyti daugiau žinių? Jeigu sieksi, kad tavo idėjos ir planai veiktų, kaip gerai veikiantis mechanizmas, tuomet laikas iš vis nustoja egzistuoti ir suskyla į smulkiausias daleles, kurių kiekviena turi savo konkrečią ir apibrėžtą paskirtį: 10 val. 13 min. sėdu į traukinį, 10 val. 46 min. geriu kavą su kandidatu rašyti straipsnius mano tinklapyje ir t.t. Juk yra ir tokių, kurie skaičiuoja laiką sekundėmis.
Reikia daug dirbti, norint išmokti protingai ir racionaliai planuoti laiką ir gauti iš jo daug naudos (tai praktiškas ir ekonominis požiūris į laiką). Be jokios abejonės. To mokytis šiais laikais privalo tikriausiai kiekvienas. Nes pasimesti ir nuskriausti aplinką galima labai greitai: neaplankyti tėvai, nespėta pagelbėti pusbroliui kraustytis į naują būstą, atsakytas susitikimas su draugu, kurio nematei jau tris metus, neatrašytas elektroninis laiškas, į kurį atsakyti vėliau jau nebebus prasmės, nepaskambinta bičiuliui, kuriam gimė vaikas, anūkas ar proanūkis. Nenorite būti toks nepadorus ir netaktiškas? Planuokite laiką! Nes kitaip gali atsitikti tikrai nemalonūs dalykai, kuriems užglaistyti prireiks dar daugiau laiko.
Mano manymu, skubėjimas ir atidus elgesys laiko atžvilgiu, atmetant prieš tai kai kuriuose sakiniuose paslėptą ironiją, yra tikrai reikalingas ir be jo išsiversti nelabai įmanoma. Tačiau nemaloniausia tai, kad prieš didžiąsias šventes skubėjimas ir intensyvus veiklos tempas perauga į dar didesnį, tiesiog košmarišką lėkimą. Tikiu, kad turėtų būti priešingai.
Šventės, ypač religinės yra susiję su kitokiu laiku. Tas laikas yra ramus, lėtas, galbūt netgi vangus ar tingus. Jeigu ankstesniais laikais šventės žmogų atitraukdavo nuo darbo ir nukeldavo jį kitą, sakralią ervę, tai šiais laikais švenčių prasmė – atitraukti žmogų nuo skubėjimo ir priversti jį suktis lėtesniu ritmu. Idealu, jeigu kažkam pavyksta absoliučiai sustoti: įsižiūrėti į svečio veidą ir pastebėti, kas jame pasikeitė per eilę metų; pagaminti daugių daugiausia keletą patiekalų, tačiau sužinoti ir papasakoti visiems jų kilmę ir atsiradimo istoriją; dalintis žiniomis ir savais pastebėjimais; įdėmiai klausytis kitų; o jeigu esate išrinktasis – bus tiesiog nuostabu, jeigu sužinosite apie šventę tokių dalykų, kurių niekas nebus girdėjęs. Visi šie dalykai susiję su lėtumu. Skubėjimo priešingybe. Skubant tampa nebeįmanoma tarpusavyje atskirti gruodžio 13-os ir gruodžio 14-os dienų. Ar įsivaizduojate, kokių didelių pokyčių reikia, kad kiekviena iš šių dienų taptų įsimintina?! Skubant ir šventės gali likti nepastebėtos, taip dažniausiai ir būna. „Kai pagalvoji, jau Kalėdos praėjo”, – daugelis sakys gruodžio 27-osios rytą. Dar vienos. Na, bet kitos jau tikrai bus kitokios.
Parašykite komentarą