EINA KELIU ŠUO IR MAMKA…

mamkaUžklystantiems  į draugauki.me brandaus amžiaus žmonėms šiandien siūlau ne rašinį ar kokį nors gintautišką „esė“ (nesu aš rašytojas ir niekad nebuvau ir nežadu tapti, tiesiog norėjau bendrauti su bendraamžiais senjorais ir sukurti jiems vietą internete), o tiesiog trumpą pastebėjimą.

Esu mėgėjas pasivaikščioti ir tai nuolat darau savo mieste.  Ir štai šios senjoriškos pramogos metu jau geri metai mano ausyse vis pasigirsta keistas skiemenų ir garsų sąskambis – „mamka“. Jis dažniausiai sutampa su šeimininko vedančio savo augintinį vaizdu. Aš kaip visuomet išgirdęs kažką panašaus pradedu mąstyti, koks čia savitas giminystės ryšys ir tarp kokių giminės narių jis įvykęs. Tačiau besidairydamas pamatau vis tą patį nieko nesakantį vaizdą – šunį ir jo šeimininką. Kartais paguodžiu save ūmiu tinnitus ir keliauju sau toliau.

Vakar pagaliau viskas paaiškėjo. Pažįstamas šunų dresūros specialistas man paaiškino, kad dabar įprasta ypač moteriškosios giminės atstovėms šunų atžvilgiu save identifikuoti kaip mamas, arba „mamkas“. „Ateik pas mamytę, pas mamką“ dresuotojų visai nestebina, nes tai pasidarę taip natūralu, kaip ir duoti kaulą savo augintiniui.

Dažniausiai ir aš su bet kokiu nauju „natūralumu“ susitaikau poros savaičių bėgyje. Visgi šiandien tai mane  dar šiek tiek stebina.  Labiausiai stebina kuomet eina motina, mažas vaikelis ir šuo, o mama sako:  „Mano mažyti, ateik pas mamytę“.  Šuniui.

Tai tiek mažos nuostabos  trečiadieniui.

  • Analiza

    Sveiki, norėčiau pabendrauti su šeimininkai auginančiais joršyro terjerus,

  • Greta

    Mamka tai mamyčiuko šuns – vaiko – šeimininkė. Gražu, kai visa tai lieka šeimos viduje, o ne su pasididžiavimo tariama. Nors gal tai geriau nei chuliganizmas gatvėse. Kaip ir viskas už jį kad geriau.

  • Kauniete Jūs neįsiskaitote!

    Jau šimtą metų aišku, kad pagrindinė plokštė – tai motininė plokštė! Aš sakau, ar kas nors GRAUDŽIAI ir JAUSMINGAI ją vadina „motina“ ? Žinoma, kad ne. Bet tai suprantama, tai tiesiog ironiškas žargonas. Ir viskas.

    Visai kas kita su šunyčiais…

  • Kaunietė

    Gintautai,sakei: „Nieko nemačiau graudžiai tariant “motinos”, kai kalba apie kompiuterio plokštę sukasi“. plokštė, (motininė plokštė – literatūriškai)gal mažai su Geležimi“ bendrauji. net pavadinimas MOTHERBOARD. O šnekamaja kalba – mamka, nes ji už viską atsakinga kompiuteryje. kai kas vadina motka, motina, motinėle, bet dažniausiai – MAMKA. nebent su kompiuterio „viduriais“ esi pažįstamas tik iš literatūros literatūrine kalba. bet niekad negirdėjau, kad vaikai į mamą kreiptųsi MAMKA, nes mamkos reikšmė šnekamojoje kalboje visai kita. ir nesuk čia uodegos… ;-DDD

  • Nieko nemačiau graudžiai tariant „motinos“, kai kalba apie kompiuterio plokštę sukasi. Jau minėjau, kad daug prasmės turi lydinčios emocijos, tariant šį žodį. Matai, kad tas gyvūnėlis tapęs gyvenimo prasme, nors šalia eina vyras, pora vaikų…

    Beje, o kodėl mes pabėgom nuo kaunietės puikaus pastebėjimo dėl susvetimėjimo? Gal šiuos žmones tiesiog užjausti reikėtų, o ne stebėtis?

  • ponia

    Viena iš „gerųjų“ temų susipykimui. Skelbimas: „Dovanojame šuniukus. Tris mergaites ir du berniukus“.

  • kaunietė

    na gi normalu, kad dresuotojas kreiptusi i zmones, seimininkus, o ne i mamkas, nes šuns šeimininkas ne dresuotojams mamka.
    ir iš viso, gal tada reikia pykti ir ant kompiuterio pagrindinės plokštės, nes ji dažniausiai mamka vadinama, nors niekam ne mama DDD

  • Greta

    Seimininkas suniui per ilga komanda, bet dresuotojui ne per ilga, na gi normalu, kad dresuotojas kreiptusi i zmones, seimininkus, o ne i mamkas. Ar papkas, ar kaip ten vadinti…

  • Nesu nepataisomas. Galiu daryti prielaidą, kad tai normalus dalykas šuns atžvilgiu save vadinti mamyte.

    Tačiau tas graudus balselis, intonacija ir visa lydinti gestikuliacija rodo tikrai dideles bėdas. Todėl man ir patiko vienintelis žodis iš paskutinio kaunietės komentaro – susvetimėjimas. Ir tai yra labai prasta ir sudėtinga susvetimėjimo forma, o ne elementarus kontaktas su gyvūnu. Gal nuo to ir reikėjo pradėti. Aš, tiesą sakant, retai girdžiu taip maloniai kreipiantis į mažus vaikus, kaip sugiabama „apsieti“ su šunimis.

  • kaunietė

    motkana – motka (klaida)

  • kaunietė

    bereikalingas ironizavimas. žinoma, kad motkana – nuo matka. o mamka-šeimininkė, besirūpinanti visais moteris. mama – savo vaikais. bet gi čia toks tuščias ginčas…((( meisto žmonės kitaip elgiasi su savo gyvūnais, negu kaime. miestiečiui jie daugiau pramogai ar jaučiant susvetimėjimą tarp žmonių, arba priglaudžiamas beglobis iš gailesčio, o ne naudai. o jei prie mažo vaiko šuo kviečiamas pas mamą o ne Eleonorą, tai vaikui žinoma, kas ta mama. tėtis jo akyse irgi eina pas mamą, pas jo, o ne savo. kvaila kabinėtis (((

  • o kuo mama nuo mamkos skiriasi? tikriausiai „mamka“ etimologiškai kilęs nuo žodžio „gyvūnas“ ?

    :)

  • Anonimas

    ne mama, mamka. šeimininkas – šuniui per ilga komanda;-)jaunystėje taip pat užsiiminėjau dresūra ;-)žinoma, tarnybiniams šunims „mamkos“ ir „tetkos“ netaikoma.

  • Greta

    Lankau dresuros mokykla Reksas, internete rasit http://www.reksas.lt , ten visi sunis moko kviesti vardu, o treneriai i seimininkus kreipiasi „Seimininkas“. Man nepatinka vadintis suns mama ir jei treneris mane taip vadintu.

  • kauniete

    lygiai taip pat sėkmingai galima pradėti piktintis, kai sutuoktiniai vienas kitą vadina ožkytėm, kačiukais, meškučiais :-P. jei žmogus myli savo gyvūną, tegu kalba su juo kaip nori, koks gi kieno reikalas iš tikro. bet jei gyvūno nekęsi – viskas užklius, ir jo š, ir jo šeimininkas. be reikalo gal sužmoginami savi gyvūnai, bet tai koks kieno reikalas?

  • kauniete

    būna šuo komanduojamas, būna skatinamas ar giriamas. ir iš vis juokinga būtų vienodas elgesys su bolone ir bulterjeru )))

  • Jei kas nors įtrauktas į STT sąrašą tegul bijo skelbti savo vardą, aš nebijau.

    Ir kiek žinau, šunys mokomi komandų, o ne kreipinių. Ir, beje, nesu dresuotojo girdėjęs šaukiant šunį pas mamą ar tėtę – nei per varžybas nei po jų. Galbūt ko nors nežinau tuomet. :)

  • kaunietė

    na, jei Gintas nori viešai ir visur garsiai skelbtis vardą, tai gali pratint prie savo vardo šunį, o ne prie globėjo pavadinimo, lengvai įsimenamo keturkojui.

  • Būtų gerai , kad parašytų tikras dresuotojas. Tuomet iškelčiau rankas į viršų.

    Jeigu šuo vietoj „Gintas“ greičiau įsimena „mamką“ tai pasiduodu ir prieš šunis. :))

  • kaunietė

    nesuprantu, kam tas išvedžiojimas?„mamka“ yra normalus žodis šuns dresūroje. negi norit, kad šuo įsimintų šeimininkų vardus ar pavardes? čia kaip šunų nekentėjų išvedžiojimai. neturiu šuns, bet juokinga būtų, jei žmogus komanduodamas šunį skelbtų visiems savo vardą. pezalai…

  • ojojoj ir ajajaj – tikriausiai „mamytė“ parašė. :)

    galima, žinoma, ir iš kitos pusės į viską pažiūrėti. jeigu vyksta šunų laidotuvės, gal pats laikas ir žirafas pradėti laidoti kaip reikiant, ir briedžius ir t.t.

  • ojojoj ir ajajaj

    Akivaizdžiai neturit kuo užsiimt, taigi radot „bėdą“. Griūk negyvas nuo tokių rašliavų ir jų komentatorių :)))))

  • Patricija

    Keturis šunis laikyti kambaryje tai beprotybė. Tai jau nebutas, o šunidė.

  • nendrė

    Taaaiiip,kas ką nori,tą ir myli…kiekvienam savo…pritariu p.Gintautui,“reikalai ne kokie“.Bet,geriau ką nors mylėt negu nieko nemylėt.

  • m v

    Gyvūnas nuo žmogaus skiriasi tuo,kad žmogus turi dvasią,sielą ir sąmonę,o joje ir sąžinę,o gyvūnas tik fizinio kūno intelektą-protą ir tuo myli savo šeimininką. Žmogus atitrūko nuo dievo,meilę jam pakeičia meile gyvuliui ,juk jis čia ,šalia,o dievo lyg tai nėra…
    Taip ir pats nusileidžia iki gyvulio pozicijos ir tada nebereikia būti Žmogumi su Sąžine,net kakučius paliks po kaimyno langais ir tarpuvartėje… Tokia gyvūnų mylėtojų meilė …

  • Gorada

    na juk zmones sakydami mamka neturi omenyje to biologinio proceso :) tai neimanoma. as saves niekada nevadinu suns mamka.uztai aplinkiniai pavadina. mano suni pavadina mamyciuku nes yra siaubingai prie manes prisirises, vis iesko manes jeigu iseinu; as iseinu, o jis sedi prie duru ir laukia manes, kol grisiu – juokiasi tada sveciai „mama isejo“. bet nieko as cia blogo nematau. jis i mane ziuri kaip i pati svarbiausia asmeni, kuris ji priziuri, prausia, seria, zaidzia su juo ir lepina ji. vat jum ir mamyciukas

  • Esu girdėjęs apie karstelius ir kapines šunims. Meilė gyvūnui be jokios abejonės reikalinga ir yra puikus žmogaus bruožas. Visgi laidodami šunis ir juos vadindami vaikais, juos prilyginame žmonėms. Gyvūnas nepajėgus pakeisti bendravimo su gyvu žmogumi, o jeigu to gyvūno šeimininkas nepastebi ir pradeda savo augintinį identifikuoti kaip artimiausią „būtybę“, tuomet reikalai ne kokie. Tokia mano nuomonė.

  • Jūratė

    O man atrodo, kad ryšį tarp šeimininko ir jo augintinio galima būtų vadinti meile. Meilę sutalpinti į rėmą – tas galima, o to ne – neįmanoma. Tai labai subtilus jausmas. Kartą mačiau per televiziją, kaip anglai laidoja savo augintinius specialiose kapinaitėse, karstelyje, samdomi giesmininkai, kapą pašventiną dvasininkas. Keista? Manau, taip. Bet kas gi čia blogo? Reiktų nepamiršti, tačiau kartais nutinka taip, kad augintinis tampa pačia artimiausia gyva būtybe. Todėl ir santykiai su augintiniu tampa labai panašūs į santykį su žmogumi.

  • Maryte1

    Mamka – to aš nesuprantu.
    Ir aš turėjau labai mylimą šunelį.Ji man buvo tikra draugė, mylinti, atsidavusi, labai ištikima.
    Tačiau niekada aš neįsivaizdavau esanti jos motina.Man užtekdavo pasaklyti:-Ateik,ir ji būdavo šalia.
    Aš manau kad šitoks bendravimas su šunimi – pasityčiojimas iš motinos ir vaiko prigimtinių ryšių
    Man atrodo, kad tai tiesiog iškrypimas.

  • Jeigu šeimininkas mamka, tai „normalu“, kad šunys vakai… :)

  • manynia

    Mano kaimynai turi 4 sunis ir laiko juos kambaryje.Kai kas nors pareina namo ,tuoj praveria duris i kiema ir garsiai saukia VAIKAI, BEKIT LAUK!Kaip tai primena Jusu pasakojima apie MAMKA.