Vakar prirašiau nemažai pagyrų lietui. Šiandien lietus išliko toks pats – ramus, vėsus, tylus. O mintys galvoje po truputį keičiasi. Tuo ir skiriasi žmogus nuo taip genialiai paprastos ir pastovios gamtos. Antrą ar trečią dieną iš eilės lietaus draugija pradeda šiek tiek pabosti. Bent jau Kaune lietus, atrodo, nė nemano nustoti ir užleisti dangaus gabalėlio kitiems gamtos reiškiniams. Šiek tiek apsiramina, sulėtėja ir vėl smarkuojasi – nesustodamas.
Tada vėl norom nenorom grįžti prie savęs ir imi galvoti apie tą įvairovę, kurios reikia žmogaus akims, ausims, smegenims ir t.t. Pats geriausias kvapas pabosta ilgai uodžiamas, pats nuostabiausias skonis tampa nepakenčiamas, jeigu jaučiamas diena po dienos.
Tačiau galima gyventi ir kitaip. Poreikio įvairovei tenkinimas dažniausiai yra darbo su savimi stoka. Kiekviename žingsnyje, netgi pačiame sunkiausiame, galima rasti kitokią galimybę poelgiui, išgyvenimui ar požiūriui. Nekalbant apie instinktyvius užgaidų įvykdymus. Kurie, beje, yra neblogas būdas ugdyti atsparumą savo paties netolygumams ir nepastovumui.
Užsimaniau obuolio. Galbūt galiu atsisakyti jo? O jeigu atiduočiau kam nors? Gal norą pakeistų koks nors kitas pojūtis? O jeigu obuolį pasilikčiau rytojui? O jeigu pasiimčiau popieriaus lapą ir pabandyčiau nupiešti jį ir tik po to suvalgyčiau? O jeigu nuspręsčiau panaudoti jį pyragui ir sukviečiau draugus iškepęs juo pasivaišinti? Tuomet valgyčiau nebe vienas, bet kartu su kitais. O jeigu?..
Parašykite komentarą