Šiuo metu skaitau atsitiktinai namuose atsiradusią Gary Brautigan knygą “Upėtakių žvejyba Amerikoje”. Tai viena keisčiausių knygų, kurias teko vartyti. Tačiau turėdamas taip pat keistą įprotį bandyti įsigilinti į ne itin artimus dalykus ir juos suprasti, ir šį kartą nutariau perskaityti nestorą knygelę nuo pradžių iki galo.
Nors hipiai ir visos kitos kontrkultūros dažnai siejamos su negatyviais dalykais, kaip narkotikai, neribotos meilės išraiškų formos, atsakomybės nebuvimas ir kitokie nelabai moralūs dalykai, tačiau ši knyga nepaisant vos kelių naivių „laisvumo” deklaracijos epizodų yra labai geras egzistavusių visuomenės normų kritikos pavyzdys. Tačiau knygos titulavimas „hipių biblijos” vardu yra gal kiek perdėtas (nors, žinoma, niekas negali ginčytis, kad knyga buvo parašyta 1967 m., kuomet hipių kultūra klestėjo ir tarsi laukė savo literatūrinio atsako, kuris pagaliau gimė), nes įžvalgi ir tiksli kritika reikalinga visuomet, nepaisant to ar egzistuoja įtakingos visuomenės grupės ar ne. K. Markso „Kapitalas” buvo taip pat rimta ir specifinė ekonomikos mokslo studija, kurią kažkodėl ėmė ir pasisavino aktyvėjantis komunistų judėjimas.
„Upėtakių žvejyba Amerikoje” yra nuolatinis laiko leidimas gamtoje. Kalnuose, šalia upių ar ežerų. Gaudant upėtakius, stebint aplinką. Turtingas yra tas pasaulis, kuris yra toli už miestų, toli nuo technikos ir nuo žmonių šurmulio. Turtingas ir ramus. Nes dauguma žmonių spiečiasi kažkur kitur. Keista, kad net praėjus nuo knygos išleidimo 43 metams niekas nepasikeitė. Kaimai tuštėja.
Vardas „Upėtakių žvejyba Amerikoje” knygoje reiškia beveik viską, kas gali šauti į galvą: asmenį, rašantį laiškus, viešbučio pavadinimą, girtuoklį invalido vežimėlyje, knygą ir t.t. Šis pavadinimas yra gyvas ir judrus, keičiantis pavidalus. Niekuomet nesi tikras apie ką skaitai. Kaip ir gyvenime – nesi tikras, kas stovi už kampo. Jeigu neišgąsdinau, Jums patiks ši knyga.
O iš tiesų šis dienoraščio įrašas apie praėjusius dabartinių senjorų jaunystės metus. Įdomu būtų sužinoti, ar daug tarp skaitančiųjų draugauki.me yra prijautusių kadaise šiam gana stambiam ir įtakingam hipių judėjimui, kuriam rūpėjo kitokios įprastinių dalykų formos: kitokia muzika, kitokia pasaulėžiūra, kitoks apsirengimas, kitoks bendravimas, kitoks pasaulis.
Jeigu upėtakių žvejyba gali būti toks nenuobodus ir įvairiaspalvis objektas – dalykas – veikla (kas dar?), tai kaip malonu turėtų būti laiką leisti nuolat pjaunant žolę, vaikščiojant po Lietuvos miškus, uogaujant, grybaujant, auginant triušius… Arba tiesiog „Pusryčių ruošimas Lietuvoje”…
Parašykite komentarą