Pavilnių regioniniame parke gausu unikalių kultūros ir gamtos paveldo objektų. Manau, kad išskirtinės čia yra Markučių apylinkės, garsėjančios gražia gamta ir Markučių dvaru.
XVI a Markučiai priklausė didiesiems Lietuvos kunigaikščiams, dalis žemių buvo priskirta aukštutinės pilies Šv. Martyno bažnyčios klebono išlaikymui. Daugelį dešimtmečių dvaras keliavo iš rankų į rankas, istorija išsaugojo su dvaru susietas Radvilų, Kiškų, Chodkevičių, Godlevskių pavardes, kol 1867 m 270 ha ploto dvarą su visais statiniais, miškais, vandens telkiniais bei vasarnamiais nupirko Rusijos kelių inžinierius Aleksiejus Melnikovas ir padovanojo dukrai Varvarai Melnikovai, kuri ir buvo paskutiniąja Markučių dvaro sodybos šeimininke.
Nenusisekus pirmajai santuokai, Varvara antrą kartą ištekėjo už žinomo poeto A.S.Puškino sūnaus Grigorijaus. Nuo 1899 m Puškinai nuolat gyveno Markučiuose. Tuo metu čia buvo didžiulis vaismedžių sodas, aptvertas medine tvora, prižiūrimame parke augo retų rūšių medžiai, puikiai sutvarkytus keturis tvenkinius supo ąžuolai, oranžerijoje bujojo palmės, fikusai, rožės, kaktusai. Dvaro žemėse buvo daug vasarnamių, kuriuos Puškinų šeima nuomodavo. Tačiau didžiulį dvarą sunkiai sekėsi valdyti ir jo vertė vis smuko.
Varvara Puškina anksti neteko vyro, ūkiui neigiamą įtaką turėjo I pasaulinis karas, o po Rusijos revoliucijos Markučių dvaras nebeatsigavo. Varvara kasmet pardavinėjo žemės sklypus, apie 1932 m asmeniškai naudojosi tik 5,6 ha ir mirė 1935 m, palikdama dvarą skolose bei teisminiuose ginčuose.
Nors A.S.Puškinas niekada nesilankė nei Markučiuose, nei Lietuvoje, tačiau Varvara Puškina dievino šį rusų poetą ir jo kūrybą. Todėl jos testamento valia 1948 m vasarnamyje buvo įkurtas Literatūrinis muziejus, susietas su poeto kūryba. Šiandien ant kalvos stovinčiame, medžių apsuptame mediniame name saugomi išlikę Puškinų šeimos baldai, turtinga biblioteka, meno kūriniai.
Šalia ant aukštumėlės stovi maištingojo poeto biustas, netoliese, tarp parko medžių rymo graži šv.Varvaros koplyčia, atsigręžusi į Melnikovų ir Puškinų šeimų kapavietę. Beje, čia pat ilsisi ir prancūzė Varvaros guvernantė Marie Pelichet. Iš parko siaurais laiptais galima nulipti žemyn, prie sodriai medžiais apaugusio tvenkinio. Tyliai čiurlena šaltinėlio vanduo… gal ir jis mena anuos laikus?
Parašykite komentarą