AISTRA FUTBOLUI

2010 m. pasaulio futbolo čempionato finalas – Olandija ir Ispanija – 0:1. Didžioji dalis žemės gyventojų buvo pasidaliję į dvi dalis – vieni sirgo už olandus, kiti už ispanus. Būtų įdomu su šio tinklapio skaitytojais padiskutuoti, kodėl futbolas sugeba suvienyti tokias milžiniškas žmonių grupes, tuo tarpu kitos gyvybiškai svarbios problemos lieka tik jas išgyvenančių žmonių problemomis. Žemiau galite pažiūrėti, kokias stiprias emocijas išgyvena pralaimėjusios ir nugalėjusios komandų gerbėjai.

Prisijunkite prie diskusijos

Komentarų: 3

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

  1. Man futbolas – niekas. Aš jo net žaisti nemoku.
    Jaunystėje neblogai žaidžiau krepšinį, žinau ir taisykles, tai žiūrėti, malonu.
    Žaidžiau ir tinklinį, bet ne taip įdomus, kaip krepšinis. O futbolo tikrai nežiūriu.

  2. Tikriausiai daugelis yra girdėję psichologų aiškinimus, kodėl domėjimąsis sportu yra toks svarbus šiuolaikiniam žmogui. Tai tarsi prigimtinis žmogaus instinktas ir polinkis varžytis ir kariauti. Kadangi karai, kaip bebūtų, bet tampa retesni, ypač civilizuotame pasaulyje, todėl žmogui reikia pakeisti kažkuo kitu išliekantį ir nepatenkinamą agresijos užtaisą.

    Galbūt tokiuose aiškinimuose yra dalis tiesos. Tačiau nemanau, kad ji vienintelė ir išbaigta.

    Galbūt anksčiau Žalgirio krepšinio klubo kovos ir galėjo simbolizuoti mums kovą ir pasipriešinimą valdančiai šaliai, tačiau dabartiniame laisvų šalių fone, toks perdėtas futbolo rungtynių sureikšminimas, kuris matomas prie straipsnio pateiktuose filmukuose, man yra ne visai suprantamas.