Pavasaris

Pavasaris !

Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą
Ir šaltos žiemos triūsus pargriaudama juokias!
( K. Donelaitis)

Mielieji draugumiečiai, kolegos, juk iš tikrųjų pavasariu dvelkia ir dangus toks giedras ir mėlynas, o saulutė taip meiliai glosto berželį už lango, kad net žirginėliai prabudo. Vaikai iš miško parsinešė kačiukų šakelių, nors jie dar tokie mažučiai, pilkučiai, bet vis tiek tai pavasario pranašai. O ir didžioji pavasario šventė – šv. Velykos ne už kalnų, kiek gi čia beliko, tik trys savaitės. Laikas pagalvoti, kaip kiaušinius marginsim, kokius pyragus kepsim, o gal vėlykę (pascha) gaminsim. Kad ir prislėgti ligų, metų naštos, krizės, mokesčių, bet šv. Velykas stengsimės atšvesti su gera nuotaika, su viltim, kad rytojus bus šviesesnis, geresnis.

Daugumas mano metų žmonių atsimenam šventes pokario metais, nors trūko ir duonos ir kiaušinių Vėlykoms, bet jos paliko tokius šviesius atsiminimus, gal dėl to, kad buvome vaikais, kad ir saulė rodės esanti skaistesnė, ir vyturio giesmelė skardesnė, ir žibuoklės žiedelis ryškesnis, ir almantis upelis čiurlendamas tarp akmenėlių buvo greitesnis. Būdavo prieš Velykas bėgdavom į upelio skardį ieškoti pirmųjų žibučių žiedelių, ar šiaip kokių žolynėlių, kad būtų ką nusinešti bažnyčion. Jei pavasaris vėluodavo, tai iš krepinio popieriaus darydavom gėlytes barstymui, einant procesijai apie bažnyčią. Didžiausias džiaugsmas ir šventės pajautimas būdavo dalyvavimas pamaldose. O mes, mažosios mergaitės papuoštos baltom, puošniom, iškrakmolintom suknelėm (tiesa, jos buvo tik marlinės), dideliais baltais iškrakmolintais kaspinais ir baltų gėlių vainikėliais, jautėmės lyg balti angelai, galintys pakilti net iki dangaus, nešami nuostabios vargonų muzikos. Ir visai nesvarbu, kad ir išalkę dažnai būdavom, ir kad mamos ar tėvo švarku apsisiautę eidavom į mokyklą, visa tai atminty išblėso, o liko tik nuostabios šventės prisiminimai.

Mūsų vaikystėje kitų pramogų nebuvo. Bepigu dabar vaikams: ir televizija ir kompiuteriai, o ten įvairūs filmai,  muzika, žaidimai, apie pasakų knygas tai jau ir nekalbu. O man bažnyčia buvo neišpasakytas stebuklas, didelė auksinė pasaka. Kur mes dar galėjom pamatyti tokius paveikslus, šventųjų skulptūras, spalvotus langų vitražus? Man rodėsi, kad saulei šviečiant, kai ant bažnyčios grindų krisdavo spalvoti saulės spinduliai, kad tai yra ne kas kita, kaip iš pravertų dangaus vartų sklindanti stebuklinga šviesa. O stebuklinga vargonų muzika, tai juk vienintelė muzika, kurią galėjome išgirsti. Be to, užlipus ant viškų ir pažiūrėjus į apačioje suklūpusių moterėlių gėlėtas skareles, rodėsi, kad ten, ant bažnyčios grindų, pražydo nuostabiausios gėlės.

Bet tai buvo labai seniai, mano vaikystės bažnytėlė su nuostabiu, auksu spindinčiu altoriumi, su didelėm šventųjų skulptūrom ir iš medžio išdrožtais Kristaus kančių kelio paveikslais liko toli – daugiau nei už 200 kilometrų. Bet didžiąsias metų šventes širdyje visuomet švenčiu toje – vaikystės šventovėje.

Belaukiant didžiojo stebuklo – Prisikėlimo šventės, pasidalinkite savo prisiminimais apie šią nuostabią šventę.

5 komentarai apie “Pavasaris”

  1. Ir pas mus kiekvieną pavasarį įsikuria mažučiukai paukšteliai pastogėje,net nežinau kas tokie,labai gražiai rytais čiulba,matau,kaip nešioja po šapelį,lizdelį matyt suka,vėliau girdisi vaikučių čypsėjimas,tik niekaip nepamatau,kada ir kaip jie išskrenda,tik pasigendam jų čipsėjimo ir laukiam,kito pavasario:)

  2. Si8lau temą „PAMASTYMAI APIE GYVENIMĄ’

    Nurimo audra, nulaužusi medžius, krūmus, nuvertusi namus. Nurimo audra, pridariusi daug žalos. Nurimo ir Žmogus išsikankinęs, kitus iškankinęs. Nurimo Žmogus, nurijęs skausmo kartėlį. Vėliau paklausime, kam to reikėjo? Kam reikėjo šaukti, rėkti, bartis. Kam to reikėjo? Gyvenimas trumpas, kam siūbuoti kaip bangai audroj? Kam daužytis į krantą, vis tiek išeisi iš šio pasaulio nutylus ir nurimus pavargusiai ir iškankintai širdžiiai. Nematęs meilės, šilumos, laimės. Akis užmerksi, gal net nespėjęs atsisveikinti su brangiais žmonėmis, išbučiuoti, atsisveikinti, sudie pasakyti, švelnų žodį ištarti. Kam rėkti, bartis, pyktis. Kam to reikia? Gyvenimas trumpas, gražus. Mylėkime vienas kitą, gerbkim visus. Džiaukimės, kad gyvename, būkim linksmi ir laimingi. Būkim, kaip tos švelnios bangelės, nešamos į smėlėtą krantą be vėjo. Būkim kuo tik norim, bet būkim geri, dori, sąžiningi ir laimingi. Tai yra brangiausia, ką kažkas sukūrė. Mūsų gyvenimas, vaikai, anūkai, mūsų praeitis, dabartis ir ateitis – milijardų vertė. Tai neįkainuojama. Žmonės – mylėkime vienas kitą ir visus. Tai taip gražu, žavu ir miela. Mes trumpai gyvename, tad džiiaukimės, kad esame šiame pasaulyje, būkim laimingi, visiems linkiu pakantumo, meilės, darbštumo, būkite visi laimingi ir sveiki. SU VĖLYKOM

  3. Mano klevo šakose jau dvi šarkos. Vikriai nardo tarp šakų ir tarška, tarška…
    Deja, jos tarška ne man, o viena kitai. Pavasaris!

  4. O mane kiekvieną dieną aplanko šarka… nutupia į klevą, šakomis tuoj remsiantį blokinio langus ir tarška, tarška… Gal ji neranda kalbos su tylesnėmis šarkomis, o gal ji neabejinga šarka… suspėja per dieną palabinti visus, kam nedaug tereikia – tiktai lango ir dangaus kraštelio… o gal jai patinka, kad mudvi abi patarškos. Tai aš jai ir sakau – žinau, žinau tuoj Velykos… Pavasaris!!!

  5. labai gražiai, Joana, aprašėte savo vaikystės prisiminimus, smagu…
    aš prisiminiau, kaip pas močiutę dažydavom kiaušinius, įvairiom pririnktom žolytėm apdėliodavom, siūlais apraišiodavom…vaškuoti retai kas mokėjo mano giminėje…o kokia ašarų pakalnė būdavo, jei koks kiaušinukas suduždavo!… :)
    gal mes visi senstam, kad vaikystę prisimenam?… :DDDDD

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.