TRUMPOJI ŽINUTĖ

draugaukime_logoSveiki, mieli Draugauki.me bičiuliai,

nieko naujo nepasakysiu. Taip, Gintautas pradingo, neberašo, nedalyvauja komentaruose ir nesilanko forume. Ir ką visa tai reiškia?

Labai paprastą dalyką. Staigmeną! Gintautas Jūsų nepamiršo ir dirba visų senjorų bendruomenės labui. Tik kurį laiką šis darbas vyksta užkulisiuose. Jis, beje, atima paskutinius laiko likučius nuo to laiko, kuris lieka eiliniam senjorui. Todėl ir Draugauki.me puslapiuose manęs šiuo metu nesimato. Tačiau laiko liko nebedaug, todėl jau galiu Jums suteikti šiokią tokią užuominą. Tikiuosi jau greitai įvyksiantis jos pristatymas Jūsų neapvils, o suteiks dar daugiau įdomaus laiko ir bendravimo malonumo internete.

Susitiksime jau labai greitai!

Nekantrauju Jums paskelbti naujieną!

33 komentarai apie “TRUMPOJI ŽINUTĖ”

  1. Na, va, kaip gražu. Jau ir dialogas vystosi, Aš turėjau (motina vilkė, tėvas laika) kalę Mirtą. Ji buvo nuostabi. Vyro žūtį nuspėjo ir t.t. Dabar turime veislinę vokiečių aviganį Bairą dukros(tėvai su medaliais), amerikiečių uždraustą veislę kovinį pitbulteljerę Dorą ir siamo katę Braškė – tai jau mano. Jie visi šie žvėreliai kai susitinka gražiai sutaria. Kadangi Dora gyvena kartu su manim ,tai Dora prausia Braškę kol jai tai patinka, kai nepatinka, su letenėle per snukutį Dorai ir pasišalina. Labai įdomūs žvėreliai. Draugai net stebisi, kaip gali draugauti tokie skirtingi tarp savęs. Man atrodo, kad žvėreliai elgiasi su žmonėmis taip kaip žmoknės su jais. Tad, būkim geri su visais.

  2. Sveika gerbiama Elena,
    Aš galvojau, kad Jums teko bendrauti artimiau su žirgais (na arkliais nelabai apsiverčia liežuvis juos pavadinti),Jus taip su meile juos aprašėte.O man teko su jais bendrauti gana netrumpą laiką. Kelis metus su sportiniais žirgais, o su tais kaimo žirgeliais: širmais, bėrais, juobėriais, tai nuo pat vaikystės. Prisivedus prie tvoros tik galėdavau ant jų užsikarti, nes buvau ūgio tik su žirgo koja lygi.
    Bendrai myliu visus dievo sutvėrimus, o ypač žirgus, šunis, kates, apie juos galėčiau ilgai kalbėti ir papasakoti įvairiausių nuotykių.
    Paskutinį savo numylėtini škotų aviganį kolį, sulaukusi beveik 15 metų amžiaus, išlydėjau į ,,amžinos medžioklės plotus” prieš du metus. Be ištikimų augintinių liūdna, bet dabar nėra sąlygų juos laikyti, o gaila.

  3. Labas, Joana, atsipra6au, jei įžeidžiau arkliukus, bet negyvenau kaime ir neturiu supratimo, menko apie tai, bet kiek mačiau žirgelių, jie man atrodo tokie liūdni. Kažkas man sakė, kad arkliams žmonės atrodo dideli, užtai jie prisileidžia juos prie savęs, jeigu mes atsodutyme maži – būtų žmonėms šakės – neprisileistų. Kiek tiesos nežinau. Gyvulėliai yra daugiau supratingesni už mus – žmones. Man be galo jų gaila. Arklys nespardys žmogaus, kaip žmogų spardo žmogus. Jūsų ta Lelka buvo protinga ir jus mylėjo. Norėčiau pajodinėti arkliuku, bet jau vėlu. Sėkmės jums ir ačiū už komentarą, nors jus viena parašėte

  4. Mano kolegos paskubėjo paskelbti šį rytą naujienas iki kurių iš tiesų liko visai nedaug, galbūt pora dienų. Atsiprašome už nesusipratimą!

  5. Mieloji Elena, aš drįsčiau paprieštarauti Jums. Ne visuomet žirgų akys liūdnos, jos buna su azarto kibirkštėle, su džiaugsmo ugnele, su pašaipa ar nuostaba, su džiaugsmo ir meilės išraiška.
    Visi jie gimsta nuostabiais žirgeliais, tik po to žmogaus valia, vieniems kamanos paauksuotos, žalom rūtom apkaišytos (kaip dainoje apdainuota), kitiems botagas ir mėšlynos vėžėčios.
    Man nemažai metų gyvenime teko draugauti su tais nuostabiais dievo sutvėrimais. Aš juos myliu ir be galo stebiuosi jų kantrumu ir sumanumu. Galėčiau apie žirgus kalbėti ir kalbėti, bet papasakosiu tik vieną juokingą epizodą.
    Tai buvo seniai,gal apie 1970 metus, gal truputi anksčiau. Dirbau kaimo vietovėje,darbo pobūdis buvo toks, kad tekdavo kasdien padaryti nemažai kilometrų kelio. Na šiltuoju metų laikotarpiu turėjom mopedus, motociklus, o žiemą kaip kas išmanė. Aš su žirgais draugavau nuo mažens, taigi atėjus rudeniui ar žiemai sėsdavau ant žirgo. Teisybės dėlei, reiktų pasakyti, kad ten sportinių žirgų nebuvo, šiaip išsirinkau vieną tokią šaunią jauną kumelaitę ir mes labai susidraugavom. Bet ji kažkodėl nelabai mėgo balną, ypač mano naująjį, kuri draugai, žinodami mano pomėgį, kažkur tai gavo nupirkti.Tai štai, ta žiema buvo labai snieginga, šalta, o pūsnynai pūpsojo lyg pajūrio kopos.Keliai nepraeinami ir nepravažiuojami, o man teko keliauti į viekiemį, kuris buvo nuo šiek tiek valomo kelio nutolęs apie trejetą kilometrų. Pasitinkimo nebuvo, pasibalnojau savo Lelka, toks buvo mano numylėtinės vardas ir nubridom per pūsnynus. Sniego buvo iki žirgo krūtinės, bet ramiai pasiekėme vienkiemį, pavadį nepririšau tik užmečiau ant tvoros mieto ir truputi atleidau balno diržą, kad pailsėtų mano gražuolės nugara. Na ką gi, po gero pusvalandžio išeinu, o mano žirgelis netoliese kapsto koja sniegą, nerimauja, pavadis nuo mieto nusimovęs, balnas kokiu tai budu guli sniege. Pasiimu balną ir einu prie savo šaunios kumelaitės, o ji tik prunkščia, purto galvą, o pasigauti nesiduoda. Ir šiaip ir taip bandau ją pagauti, nors tu ką, niekaip nesileidžia pagaunama. Ką darysi, traukiam atgal, priekyje kumelaitė, iš paskos aš su balnu ant pečių klampoju per sniegą, kai atsilieku, kumelaitė sustoja, palaukia, bet neprisileidžia. Taip ir keliaujam per sniegynus.Man iš karto buvo juokinga, paskui pikta, galvoju, kad tik to betrūko, kad kumelė atsisėstų į balną man ant sprando. Bet kai priėjom truputi apvalytą kelią, ji ramiausiai sustojo ir leidosi pabalnojama.
    Tik po to supratau kodėl ji taip pasielgė, pasirodo šėrikas pamiršo paduoti rytinę porciją avižų. JIs pamiršo, o kumelaitė ne.

  6. sveikas ,Gintautai,tapau paveikslus norėčiau nors vieną pateikti jūsų ir kt.senjorų teismui,bet nežinau,kaip tai padaryti.Galėčiau iš mob.tel.bluetooth.parašykite,lauksiu.pag.Nijolė

  7. Aš myliu arklius, šunis,
    Tai nuostabiausi gyvūnai,
    Štai stovi nuostabus, gražus žirgas,
    Laisvas ar pabalnotas jis.
    Stovi liūdnai žiūrėdamas į mus,
    Nežinia ką galvoja šis žirgas….
    Bet jis ištikimesnis už žmogų –
    Arklys niekas neišduos žmogaus,
    Kaip žmogų išduoda žmogus.
    Tik visados liūdnos jo akys,
    Parodo sielvartą jo širdyje`
    Nežinia ką jis galvoja,
    Ar peikia jis, ar myli
    Niekada jis neverkia, nedėjuoja,
    Stovi išdidus ir tyli,
    O jei pasakyt jis galėtų
    Gal taip jam širdies neskaudėtų
    Gal jis linksmesnis būtų
    Arklys niekad nespardys žmogaus,
    Kaip žmogų spardo žmogus
    Arklys negers vandens iš kibiro nešvaraus,
    Ištikimiausi arkliai, jie patys gražiausi,
    Net ir nuvaryuti arkliai…………
    Čia tinka ir šunims. Tai ne eilės, bet tiesiog pamastymai. Kad tokie būtų žmonmės – ištikimi, kaip arkliai ir šunys

  8. Taip ,Gintautai,tikrai siurprizas.Grižęs iš Italijos sėdau prie kompo tvarkyti parsivežtos medžiagos.Artimiausiu metu pateiksiu keletą foto filmukų puslapio lankytojams apie patirtus įspudžius kelionėje. Su malonumu dedu pliusiuką prie straipnelio vertinimo.

  9. Birute Sivickiene

    laba diena gerb.Gintautai,mes norim jums palinketi daug sveikatos istvermes bendraujant su mumis tokiais be kantrybes.Mes siunciame Jums puokste geliu,gaila,kad jos uzsalo po sniegu,bet uztai musu sirdis neisalo po tuo sniegu,o su nekantrumu laukia Jusu tame draugu burely su pagarba senjorai

  10. Vajetau! Ciekaunu baisiausiai…

    Tai ar bus kada nors senjoriska ramybė… parkinsoniški rūpesčiai sumažėjo, tai Gintautas ramiai sirgti neleidžia. Vargšai puodai ir keptuvės… neilgas gyvenimėlis tų, kurie pas mane apsigyvena /iš draugaukimiečių istorijos; jei kas susidomėjote, ieškoti forumas – tikros istorijos/. Puodai tai tiek to, o jeigu kompiuteris pačiame sunkmetyje išeis iš rikiuotės…

    Na ir mintys rytą ankstyvą… Juk šalia šnabžda laiko patikrinti draugai… Tikrai neliksiu be puodų ar be kompiuterio!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.