Staiga atšalęs oras pakoregavo ne tik mano, bet, manau, ir daugelio mūsų dienotvarkę, darbotvarkę ir aplamai, visus gyvenimo malonumus bei lūkesčius. Rodos, tik prieš porą savaičių basnirčiom įsispyrę į vasarinę avalynę, ant pečių užsimetę šiltesnį rūbelį tik šiaip sau, tarp kitko, šiuo metu jau turėtume rengtis padoriai lietuviškai – rūbais, atitinkančiais motušės Baltijos pakoreguotą klimatą…
Namuose, jei gyvenam kiauruose ir pilkuose valstybiniuose blokuose, nelaukia palaimingai viliojanti šiluma, darbe – europinio pasispardymo atgarsis visur ir viską taupyti, tame tarpe ir patalpų apšildymą, darbuotojų sveikatos labui – darbiniai kabinetai primena šaldytuvą, kuriame, anot Gintauto, negenda ne tik vakarykštis pienas, bet ir gyvas kūnas. Ir visai nesvarbu, kad pirštai virš kompiuterio klaviatūros stingsta tarsi dirbtum atvirame lauke, svarbiausia yra galutinis darbo rezultatas, kuris parodo tavo įnašą bendrame rezultate ir apsprendžia tavo reikalingumą užimamoje kėdėje. Nuryji susikaupusį kartėlį, kai prisimeni mamą, kuriai visą gyvenimą išdirbus nelengvomis sąlygomis, labai norėjosi matyti savo vaikus, gyvenančius šiltai ir patogiai. Jei vien tik nuo vaikų tai priklausytų…
Už lango – mėnulio pilnatis. Juodi debesys, mėnulį tai uždengia, tai vėl apnuogina, tarsi leisdami pasigėrėti to apvalaus, bedvasio gelsvo blyno bejėgiškumu. O jis tai tikrai liudininkas įvairių gyvenimiškų įvykių, kuriuos kai kurie linkę pridengti vakaro tamsa, nesusipratimu ar tiesiog nežinojimu.
Pagaliau nurimo kelias paras siautėjęs iš kojų verčiantis žvarbus vėjas, nurimo įkyrus lietus ir staiga pamatai, kad šalia apsigyvena spengianti vieniša tyla ir ramybė. Tuščioje, menkai apšviestoje gatvėje nutįsta tvarkingi gelsvos žibintų šviesos šešėliai. Nukaukši vienišas praeivis, suardydamas tylą. Susigūžęs, rankos kišenėse. Nesuprasi kokios mintys kamuoja nuleistą galvą. Plačiais žingsniais spėriai žingsniuoja, rodos, nematydamas nei tamsios tylos, nei vėjo nuplėštų, šlapių ir purvinų lapų po kojom. Gal paprasčiausiai skuba, nes abipus gatvės visiškai tamsūs langai, nė vieno žiburėlio. Ar tai reiškia, jog už jų nesama gyvybės? Ne! Ten gyvena žmonės. Vieniši. Tik jie beprotiškai taupo. Jų vienintelė pramoga šiandien yra žvilgsnis į gatvę, į tamsą, nes tai nieko nekainuoja. Janytė, jaunystėje buvusi gražuolė, turėjusi begalę gerbėjų, šiandieną, išlaidojusi visą šeimą ir artimuosius, liko viena kaip pirštas. Jei ne geradūšiai kaimynai, tai ilgiems ir skausmingiems metams įkalintos namuose moters, senatvės negalios ir iš to atsiradusių ligų suriestos, lauktų ne itin malonus gyvenimas slaugos namuose. Taip ir kiūto Janytė anapus lango, kumšteliu parėmusi smakrą, pasnaudžia ten ir vėl atsibunda, pamojuoja išeinantiems, šypsena sutinka pareinančius. Šįryt, tamsoje išeidama iš namų, dirstelėjau į Janytės paveikslą lange, pamojau ranka ir skausmingai pagalvojau, kad, kai jo nebeliks, nutrūks ir kažkokia gija sielos gilumoje, kurios egzistavimo šiaip kasdien tarsi ir nejauti…
Gal rudeniop žmogus jautresnis pasidarai…
Danutė
Parašykite komentarą