BENDRADARBIAI

Didžiąją gyvenimo dalį  praleidžiame vienokiame ar kitokiame darbe. Maža dalelė žmonių turi galimybę  darbuotis  po vieną.   Taigi, bendradarbiai… Vieni jų turėjome daugiau, kiti mažiau, bet, manau, daugelis pajutome kokie jie svarbūs mūsų gyvenime. Dabar vienus susitinki ir skirtis nesinori, su kitais bendrauji prisilaikant buvusio  atsargumo, neabejoju, kad  yra dar blogiau.

Labai mažai trūko ir  būčiau  atšventusi sidabrinį darbo stažo vienoje darbovietėje jubiliejų.  Dirbau priemiestiniame kolūkyje, kuriame daugelis specialistų užsidirbo ženkliai  didesnį nei aš  darbo stažą. Dabar galvoju, kad pastovūs darbuotojai daug lėmė, jog mano kaimas buvo keliomis  galvomis aukštesnis už kitus. Žmonės gyveno pasiturinčiai: statėsi namus, pirkosi naujai pasirodžiusią buitinę techniką, daug keliavo. Kolūkis investavo lėšas ir turėjo pastovias vietas „Eglės“ sanatorijoje Druskininkuose ir poilsio namuose „Linas“ Palangoje,  kūrėsi savos tradicijos, tik iš reikalo keitėsi vadovai.  Visa tai reikėjo užsidirbti.  Ir dirbome… visi sutartinai, nepaisydami pareigų, neskaičiuodami  viršvalandžių.  Žemės ūkio gamyba, tai fabrikas be stogo.

Privatizacija daug ką pakeitė, privatizacija daug ką išryškino, privatizacija sujaukė bendradarbių tarpusavio santykius. Nušuoliavo daug metų. Pergaliečiai toliau   dirba žemę. Malonu važiuojant pro šalį pasididžiuoti: „Aš čia dirbau“. Malonu, nes tegul maži tie rėželiai…  ir dabar jie traukia akį.   Pergaliečiai suprato,  kad  kartu praleistas laikas buvo svarbus kiekvieno mūsų gyvenime. Juk čia praėjo jaunystė, visomis spalvomis sužėrėjo branda. Džiaugiuosi, kad mano bendradarbiai pagaliau suvokė – reikia atleisti  už buvusiais nuoskaudas. Pamiršti gal nepasiseks, bet atleisti būtina.

Šiltą liepos mėnesio popietę rinkosi pergaliečiai į trečiąjį susitikimą. Vieni pėsčiomis galėjo pasiekti susitikimo vietą, kitiems teko ilgą kelio gabalą įveikti savu ar visuomeniniu transportu.  Kaip per pirmąjį ir antrąjį susitikimus kalboms nebuvo galo. Kilo naujų idėjų, kaip prasmingiau praleisti susitikimų laiką. Svarstyta, balsuota, prisiimti įsipareigojimai ką turėtume nuveikti iki 2010 metų liepos.

Atsiprašau, mieli bendradarbiai, kad vėluoju jums parodyti, ką  po susitikimo radau savo fotoaparate. Šį tą ir Vidas pridėjo. Man, manau, ir jums šis vėlavimas išėjo į naudą. Aš per tą laiką artimiau susipažinau su kompiuterio galimybėmis, jūs visi, kurie dalyvavote ir kurie negalėjote atvykti, galėsite prisiminti malonias susitikimų akimirkas kada tik panorėsite. Tokias galimybes suteikia visagalis internetas.

Atsiverskite internete www.draugauki.me. Adelės dienoraštyje rasite  rašinėlį BENDRADARBIAI  ir filmuką rasite.

Su meile,

Adelė Jarušaitienė


Paskelbta

,

sukūrė

Komentarai

Atsakymų į “BENDRADARBIAI”: 14

  1. Romas avataras

    Kaip negalvojant apie P.laisvalaikiu benrauti draugauki.me? Gal negadinti nervu ir kas liecia P.niekur nedalyvauti?O susivokti pokyciuose,kiek zinau, visiem reikejo laiko-vieniems maziau,kitiems daugiau.Man-panasiai kaip Birutei…

  2. Gerchardas avataras
    Gerchardas

    Romai, man atrodo, kad turėtum baigti aitrinti sau širdį ir gadinti nervus, jų dar prireiks vėliau.
    Manau, turėtum susirasti tokį užsiėmimą,kuris užimtų visą tavo laisvalaikį ,teiktų tau pasitenkinimą ir neleistų (tiesiog neliktų laiko)
    galvoti apie poną P.

  3. Gintautas avataras

    Niekas neužsigavo, Maryte. Iš tiesų, ši svetainė skirta visiems vyresnio amžiaus žmonėms. Bet toks jau gyvenimo paradoksas, kad žmonės turintys daugiau bėdų ar sveikatos problemų daugiau visur suspėja ir daugiau padaro nei tie, kurie ramiai gyvena. Taip, beje, nutiko ir draugauki.me. Tikiuosi ateityje prisijungs įvairesnių žmonių, tai ir parkinsoniukams nebus taip nuobodu. :)

  4. Maryte1 avataras
    Maryte1

    Miela ADA aš tą puikiai žinau ,norėjau pasakyti ,kad tik SENJORŲ FORUMAS TIEK DRAUGAUKI.ME taip gražiai bendradarbiauja ,kad kartais nebežinai ,kam rašai atsiliepimą.Tikiuosi kad ŠEIMININKAS NEUŽSIGAVO DĖL MANO ŽODŽIŲ. JIS MUMS LIGONIAMS YRA ATLAIDUS IR ATIDUS ,JEIGU REIKIA PAGALBOS PADEDA IPATARIA apie tai esu rašiusi ne kartą .IR AŠ ,KAIP VISI KITI , ESU JAM BE GALO DĖKINGA.

  5. Ada avataras
    Ada

    Maryte, mes esame kalbėjusios, atrodo ir rašiau, kad https://www.draugauki.me skirtas ne tik mūsų ligai. Mus, senjorus, čia maloniai priėmė, o kalbamės įvairiausiais klausimais. Kalbamės apie tai kas kam svarbu…

  6. Maryte1 avataras
    Maryte1

    Iškilo klausimas kaip mus dakyvaujančius šiosa svetainės veikloje pavadinti KAS MES ESAME VIENI KITIEMS AŠ galvoju ,kad mes esame vieno likimo broliai ,likimo ,kuris nepagailėjo to nelemto ženklo PARKINSONAS.kad ir kaip mes vadintumės ,mes turime būti drauge ,padėti vienas kitam ,nors ir per atstumą ,patarimais pamokymais , ką ir galime padaryti šios svetainės dėka .TAD TEGYVUOJA DRAUGAUKI.ME.

  7. Romas avataras

    Birute,as tris metus bandau susivokti ka parkinsonas pridare ir tikiuosi pavyks.

  8. rasma avataras
    rasma

    Kažkada vadinomės bendradarbiai -tai žmonės, kurie dirbome tą patį darbą toje pačioje darbovietėje. Šįryt mintiju, o kaip pasivadinti mums, kurie dalinamės mintimis, dalyvaujame toje pačioje veikloje ir neakivaizdžiai susitinkame toje pačioje svetainėje. Jei įsivardintume bendraminčiai,nebūtų tikslu. Juk mūsų mintys tikrai nevienodos. Ada savo bendradarbius pavadino pergaliečiais. Pagal tą žodžių darybos modelį mes esame draugaukimiečiai. Skamba neįprastai, bet ne prastai, ar ne?
    Taigi, mieli draugaukimiečiai, linkiu geros savaitės, ,gero ūpo ir geros sveikatos. Darydami gerus darbus, nepamirškime ir gero poilsio. Trumpai tariant- daug gerumo…

  9. Danutė avataras

    atėjau į darbą laikinai, nes reikia…buvau jauna, mane apsupo tėvų amžiaus bendradarbiai :) apsupo ne tik darbiniais patarimais, bet ir tėviška globa, dėkinga visiems, kurie nepagailėjo asmeninės laisvalaikio minutės, kad perduotų ne tik žinias, bet ir gyvenimišką patirtį…pati nepatikėjau savimi, kai nuo 1976-ųjų suskaičiavau praeitin nušuoliavusius metus…tarp tų pačių žmonių, tame pačiame kolektyve…

  10. Gintautas avataras

    Rasma, kartais tik metus praleidi vienoje vietoje ir jauti kaip sunku skirtis. Ką kalbėti apie 40 metų ! Žmogus labai greitai pripranta prie visko.

  11. Birute avataras
    Birute

    Darbas…dirbti…norėti,nenorėti…kartais patingėti.Aš nesuvokiau,kad einu į darbą.Rodėsi ten mano namai,aš labai reikalinga 20 mažų širdelių su savais džiaugsmais ir rūpesčiais,paaslaptimis,ilgesiu.Galėjai iki valiai rodyti ką suigebi,kaip sugebi.Įvertinimas pulkas atlekančių pasitikti ateinant.Niekas netrukdė,nestrsmūžijo,tik geranoriškai įvertindavo pasiekimus,padėdavo įgyvensinti sumanymus,kurie liejosi kaip iš gausybės rago.Aš mylėjau vaikus,vaikai mylėjo mane.Ne vieną mąžyli teko užliūliuoti ant rankų.Tetras,vaidyba,sa\viraiška,manasis AŠ buvo palydovais.Rodės tai tęsis dar keletą metų,juk aš taip myliu savo darbą.Dėja…nubundi vieną rytą ir nebesupranti kas su tavimi darosi.Rodos čia ne aš.Nenori manęs klausyti kojos,žingsniai nebetie,nebegaliu suspėti su jais.Parkinsonas tas klastingas priešas išskyrė mane su jais,su kolegomis.Reikėjo gana ilgo laiko tarpo kol susivokiau,tai niekad nebesugrįš.

  12. Patricija avataras
    Patricija

    Kaip matau: Adelei pasisekė. Daug malonių žmonių sutikus. Kita vertus ir Adelė prisidėjo prie šio bendravimo. Aš gyvenime sutikus: tiek bendradarbių tarpe, tiek šiaip daugiau simpatiškų žmonių nei priešingai.

  13. rasma avataras
    rasma

    O kad taip visi dirbtume iš pašaukimo ,su meile ir pagarba klientui, bendradarbiui, žmogui!Tada ne tik žodžiais , bet ir gyvenimu pajustume posakio „mūsų dienos kaip šventė” prasmę. Man pavyko. Netyčia, o gal tik taip atrodo, pasirinkau tinkamą ir patinkamą specialybę- anglų kalbos mokytoja. Šiaulių 5 vidurinė, o vėliau Didždvario gimnazija teisėtai gali vadintis mano antraisiais namais.Statistiniu požiūriu 40 čia praleistų metų yra daug,tačiau kai atėjus laikui tenka skirtis,tartum tavo viena dalis taip ir lieka ten…
    Sugrįžtu į tuos namus jau ne darbais, o mintimis ir žodžiais. Štai jie:
    ILGIAUSIŲ METŲ…

    Gelsva kaip narcizas, štai stovi tenai
    garbinga , sena mokykla.
    Nors metų jai šimtas
    jos sienos dar tvirtos,
    stovės ji per amžius garsiai.

    Kada tik pro šalį einu bulvaru
    man džiaugias iš laimės širdis,
    kad metų darbingų tarp sienų šitų
    prabėgo ne viena dešimtis.

    Kiek primeni man tu brangiausių dienų,
    kai mokiau gausybę aš tavo pulkų.
    Laikai brangiausi, nors jūs nesugrįšit,
    aš jus vien minėsiu, kaip savo jaunystę.

    Skiriu mokyklos dienai
    2007 m. kovas 31 d.

    Tie visi balseliai ir ryškūs vaizdeliai
    taip dūšion įsmigo,
    kad ko gero ilgam užsiliko…
    ir aš čia buvau ,
    keturiasdešimt metų
    gyvenimo ritmą skambučiu matavau,
    daug gerų žmonių sutikau ,
    ėgi visiems sakau-
    gyvenimas gražus,
    aš myliu jus.

    Išleistuvės 2006

  14. Ada avataras
    Ada

    Kai pamačiau, kad šis mano straipsnelis išspausdintas, puoliau pasižiūrėti kada aš suradau https://www.draugauki.me Pasirodo, nuo 2008 m.lapkričio 5 d. esu narių tarpe, o pirmą straipsnelį apie Rikį išdrįsau pasiųsti 2009 m.sausio 25 d. Per tą trumpą laiką mūsų kiemsargis Rikis suspėjo dar kelis kartus pasirodyti plačiąjai visuomenei, o aš labai daug išmokau.
    Rašau, pasinaudodama archyvine medžiaga, nes labai noriu rašančius į šį tinklapį vadinti bendradarbiais. Nežinau ar turiu teisę taip vadinti… Bendravimas išsiplėtė į asmenines pažintis, rūpi, jei kas kurį laiką nerašo, norisi išsiaiškinti, jei nuomonės nesutapo, o svarbiausia – kad šis tinklapis kuo ilgiau gyvuotų. Teko ne vienos mokyklos slenksčius mindyti, bet tokio supratimo, nuoširdumo, pagalbos… ne, tikrai nesutikau.
    Buvusių bendradarbių atsiprašau, jei kam nepatiks filmuke patalpintos nuotraukos. Žinau, kad straipsnelį skaitys daug mokytojų – dabar pati matau kiek klaidų palikau. Dalis bendradarbių jau paliko gyvenimą šitą – JŲ atminimui skirta gėlių puokštė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.