(+2, balsavo: 2)Didžiąją gyvenimo dalį praleidžiame vienokiame ar kitokiame darbe. Maža dalelė žmonių turi galimybę darbuotis po vieną. Taigi, bendradarbiai… Vieni jų turėjome daugiau, kiti mažiau, bet, manau, daugelis pajutome kokie jie svarbūs mūsų gyvenime. Dabar vienus susitinki ir skirtis nesinori, su kitais bendrauji prisilaikant buvusio atsargumo, neabejoju, kad yra dar blogiau.
Labai mažai trūko ir būčiau atšventusi sidabrinį darbo stažo vienoje darbovietėje jubiliejų. Dirbau priemiestiniame kolūkyje, kuriame daugelis specialistų užsidirbo ženkliai didesnį nei aš darbo stažą. Dabar galvoju, kad pastovūs darbuotojai daug lėmė, jog mano kaimas buvo keliomis galvomis aukštesnis už kitus. Žmonės gyveno pasiturinčiai: statėsi namus, pirkosi naujai pasirodžiusią buitinę techniką, daug keliavo. Kolūkis investavo lėšas ir turėjo pastovias vietas „Eglės“ sanatorijoje Druskininkuose ir poilsio namuose „Linas“ Palangoje, kūrėsi savos tradicijos, tik iš reikalo keitėsi vadovai. Visa tai reikėjo užsidirbti. Ir dirbome… visi sutartinai, nepaisydami pareigų, neskaičiuodami viršvalandžių. Žemės ūkio gamyba, tai fabrikas be stogo.
Privatizacija daug ką pakeitė, privatizacija daug ką išryškino, privatizacija sujaukė bendradarbių tarpusavio santykius. Nušuoliavo daug metų. Pergaliečiai toliau dirba žemę. Malonu važiuojant pro šalį pasididžiuoti: „Aš čia dirbau“. Malonu, nes tegul maži tie rėželiai… ir dabar jie traukia akį. Pergaliečiai suprato, kad kartu praleistas laikas buvo svarbus kiekvieno mūsų gyvenime. Juk čia praėjo jaunystė, visomis spalvomis sužėrėjo branda. Džiaugiuosi, kad mano bendradarbiai pagaliau suvokė – reikia atleisti už buvusiais nuoskaudas. Pamiršti gal nepasiseks, bet atleisti būtina.
Šiltą liepos mėnesio popietę rinkosi pergaliečiai į trečiąjį susitikimą. Vieni pėsčiomis galėjo pasiekti susitikimo vietą, kitiems teko ilgą kelio gabalą įveikti savu ar visuomeniniu transportu. Kaip per pirmąjį ir antrąjį susitikimus kalboms nebuvo galo. Kilo naujų idėjų, kaip prasmingiau praleisti susitikimų laiką. Svarstyta, balsuota, prisiimti įsipareigojimai ką turėtume nuveikti iki 2010 metų liepos.
Atsiprašau, mieli bendradarbiai, kad vėluoju jums parodyti, ką po susitikimo radau savo fotoaparate. Šį tą ir Vidas pridėjo. Man, manau, ir jums šis vėlavimas išėjo į naudą. Aš per tą laiką artimiau susipažinau su kompiuterio galimybėmis, jūs visi, kurie dalyvavote ir kurie negalėjote atvykti, galėsite prisiminti malonias susitikimų akimirkas kada tik panorėsite. Tokias galimybes suteikia visagalis internetas.
Atsiverskite internete www.draugauki.me. Adelės dienoraštyje rasite rašinėlį BENDRADARBIAI ir filmuką rasite.
Su meile,
Adelė Jarušaitienė
Kiti straipsniai kategorijoje: Adelės dienoraštis
- Pasaulio Parkinsono ligos bendruomenės pareiškimas - April 18th, 2011
- DAR KARTĄ APIE GERUMĄ - February 9th, 2011
- DIDELĖ LAIMĖ – SURASTI SAVE - November 27th, 2010
- STIPRESNI UŽ LIKIMĄ - November 11th, 2010
- NEPALIKIT SU NEGALIA VIENŲ - November 9th, 2010
Spalis 11, 2009; 08:46:58
Kai pamačiau, kad šis mano straipsnelis išspausdintas, puoliau pasižiūrėti kada aš suradau http://www.draugauki.me Pasirodo, nuo 2008 m.lapkričio 5 d. esu narių tarpe, o pirmą straipsnelį apie Rikį išdrįsau pasiųsti 2009 m.sausio 25 d. Per tą trumpą laiką mūsų kiemsargis Rikis suspėjo dar kelis kartus pasirodyti plačiąjai visuomenei, o aš labai daug išmokau.
Rašau, pasinaudodama archyvine medžiaga, nes labai noriu rašančius į šį tinklapį vadinti bendradarbiais. Nežinau ar turiu teisę taip vadinti… Bendravimas išsiplėtė į asmenines pažintis, rūpi, jei kas kurį laiką nerašo, norisi išsiaiškinti, jei nuomonės nesutapo, o svarbiausia – kad šis tinklapis kuo ilgiau gyvuotų. Teko ne vienos mokyklos slenksčius mindyti, bet tokio supratimo, nuoširdumo, pagalbos… ne, tikrai nesutikau.
Buvusių bendradarbių atsiprašau, jei kam nepatiks filmuke patalpintos nuotraukos. Žinau, kad straipsnelį skaitys daug mokytojų – dabar pati matau kiek klaidų palikau. Dalis bendradarbių jau paliko gyvenimą šitą – JŲ atminimui skirta gėlių puokštė.
Spalis 11, 2009; 11:40:20
O kad taip visi dirbtume iš pašaukimo ,su meile ir pagarba klientui, bendradarbiui, žmogui!Tada ne tik žodžiais , bet ir gyvenimu pajustume posakio “mūsų dienos kaip šventė” prasmę. Man pavyko. Netyčia, o gal tik taip atrodo, pasirinkau tinkamą ir patinkamą specialybę- anglų kalbos mokytoja. Šiaulių 5 vidurinė, o vėliau Didždvario gimnazija teisėtai gali vadintis mano antraisiais namais.Statistiniu požiūriu 40 čia praleistų metų yra daug,tačiau kai atėjus laikui tenka skirtis,tartum tavo viena dalis taip ir lieka ten…
Sugrįžtu į tuos namus jau ne darbais, o mintimis ir žodžiais. Štai jie:
ILGIAUSIŲ METŲ…
Gelsva kaip narcizas, štai stovi tenai
garbinga , sena mokykla.
Nors metų jai šimtas
jos sienos dar tvirtos,
stovės ji per amžius garsiai.
Kada tik pro šalį einu bulvaru
man džiaugias iš laimės širdis,
kad metų darbingų tarp sienų šitų
prabėgo ne viena dešimtis.
Kiek primeni man tu brangiausių dienų,
kai mokiau gausybę aš tavo pulkų.
Laikai brangiausi, nors jūs nesugrįšit,
aš jus vien minėsiu, kaip savo jaunystę.
Skiriu mokyklos dienai
2007 m. kovas 31 d.
Tie visi balseliai ir ryškūs vaizdeliai
taip dūšion įsmigo,
kad ko gero ilgam užsiliko…
ir aš čia buvau ,
keturiasdešimt metų
gyvenimo ritmą skambučiu matavau,
daug gerų žmonių sutikau ,
ėgi visiems sakau-
gyvenimas gražus,
aš myliu jus.
Išleistuvės 2006
Spalis 11, 2009; 19:41:07
Kaip matau: Adelei pasisekė. Daug malonių žmonių sutikus. Kita vertus ir Adelė prisidėjo prie šio bendravimo. Aš gyvenime sutikus: tiek bendradarbių tarpe, tiek šiaip daugiau simpatiškų žmonių nei priešingai.
Spalis 11, 2009; 21:31:59
Darbas…dirbti…norėti,nenorėti…kartais patingėti.Aš nesuvokiau,kad einu į darbą.Rodėsi ten mano namai,aš labai reikalinga 20 mažų širdelių su savais džiaugsmais ir rūpesčiais,paaslaptimis,ilgesiu.Galėjai iki valiai rodyti ką suigebi,kaip sugebi.Įvertinimas pulkas atlekančių pasitikti ateinant.Niekas netrukdė,nestrsmūžijo,tik geranoriškai įvertindavo pasiekimus,padėdavo įgyvensinti sumanymus,kurie liejosi kaip iš gausybės rago.Aš mylėjau vaikus,vaikai mylėjo mane.Ne vieną mąžyli teko užliūliuoti ant rankų.Tetras,vaidyba,sa\viraiška,manasis AŠ buvo palydovais.Rodės tai tęsis dar keletą metų,juk aš taip myliu savo darbą.Dėja…nubundi vieną rytą ir nebesupranti kas su tavimi darosi.Rodos čia ne aš.Nenori manęs klausyti kojos,žingsniai nebetie,nebegaliu suspėti su jais.Parkinsonas tas klastingas priešas išskyrė mane su jais,su kolegomis.Reikėjo gana ilgo laiko tarpo kol susivokiau,tai niekad nebesugrįš.
Spalis 11, 2009; 21:32:14
Rasma, kartais tik metus praleidi vienoje vietoje ir jauti kaip sunku skirtis. Ką kalbėti apie 40 metų ! Žmogus labai greitai pripranta prie visko.
Spalis 12, 2009; 06:31:59
atėjau į darbą laikinai, nes reikia…buvau jauna, mane apsupo tėvų amžiaus bendradarbiai :) apsupo ne tik darbiniais patarimais, bet ir tėviška globa, dėkinga visiems, kurie nepagailėjo asmeninės laisvalaikio minutės, kad perduotų ne tik žinias, bet ir gyvenimišką patirtį…pati nepatikėjau savimi, kai nuo 1976-ųjų suskaičiavau praeitin nušuoliavusius metus…tarp tų pačių žmonių, tame pačiame kolektyve…
Spalis 12, 2009; 08:25:14
Kažkada vadinomės bendradarbiai -tai žmonės, kurie dirbome tą patį darbą toje pačioje darbovietėje. Šįryt mintiju, o kaip pasivadinti mums, kurie dalinamės mintimis, dalyvaujame toje pačioje veikloje ir neakivaizdžiai susitinkame toje pačioje svetainėje. Jei įsivardintume bendraminčiai,nebūtų tikslu. Juk mūsų mintys tikrai nevienodos. Ada savo bendradarbius pavadino pergaliečiais. Pagal tą žodžių darybos modelį mes esame draugaukimiečiai. Skamba neįprastai, bet ne prastai, ar ne?
Taigi, mieli draugaukimiečiai, linkiu geros savaitės, ,gero ūpo ir geros sveikatos. Darydami gerus darbus, nepamirškime ir gero poilsio. Trumpai tariant- daug gerumo…
Spalis 12, 2009; 09:08:00
Birute,as tris metus bandau susivokti ka parkinsonas pridare ir tikiuosi pavyks.
Spalis 12, 2009; 13:59:33
Iškilo klausimas kaip mus dakyvaujančius šiosa svetainės veikloje pavadinti KAS MES ESAME VIENI KITIEMS AŠ galvoju ,kad mes esame vieno likimo broliai ,likimo ,kuris nepagailėjo to nelemto ženklo PARKINSONAS.kad ir kaip mes vadintumės ,mes turime būti drauge ,padėti vienas kitam ,nors ir per atstumą ,patarimais pamokymais , ką ir galime padaryti šios svetainės dėka .TAD TEGYVUOJA DRAUGAUKI.ME.
Spalis 12, 2009; 14:23:57
Maryte, mes esame kalbėjusios, atrodo ir rašiau, kad http://www.draugauki.me skirtas ne tik mūsų ligai. Mus, senjorus, čia maloniai priėmė, o kalbamės įvairiausiais klausimais. Kalbamės apie tai kas kam svarbu…
Spalis 12, 2009; 19:03:52
Miela ADA aš tą puikiai žinau ,norėjau pasakyti ,kad tik SENJORŲ FORUMAS TIEK DRAUGAUKI.ME taip gražiai bendradarbiauja ,kad kartais nebežinai ,kam rašai atsiliepimą.Tikiuosi kad ŠEIMININKAS NEUŽSIGAVO DĖL MANO ŽODŽIŲ. JIS MUMS LIGONIAMS YRA ATLAIDUS IR ATIDUS ,JEIGU REIKIA PAGALBOS PADEDA IPATARIA apie tai esu rašiusi ne kartą .IR AŠ ,KAIP VISI KITI , ESU JAM BE GALO DĖKINGA.
Spalis 12, 2009; 19:15:53
Niekas neužsigavo, Maryte. Iš tiesų, ši svetainė skirta visiems vyresnio amžiaus žmonėms. Bet toks jau gyvenimo paradoksas, kad žmonės turintys daugiau bėdų ar sveikatos problemų daugiau visur suspėja ir daugiau padaro nei tie, kurie ramiai gyvena. Taip, beje, nutiko ir draugauki.me. Tikiuosi ateityje prisijungs įvairesnių žmonių, tai ir parkinsoniukams nebus taip nuobodu. :)
Spalis 15, 2009; 20:38:30
Romai, man atrodo, kad turėtum baigti aitrinti sau širdį ir gadinti nervus, jų dar prireiks vėliau.
Manau, turėtum susirasti tokį užsiėmimą,kuris užimtų visą tavo laisvalaikį ,teiktų tau pasitenkinimą ir neleistų (tiesiog neliktų laiko)
galvoti apie poną P.
Spalis 15, 2009; 21:10:57
Kaip negalvojant apie P.laisvalaikiu benrauti draugauki.me? Gal negadinti nervu ir kas liecia P.niekur nedalyvauti?O susivokti pokyciuose,kiek zinau, visiem reikejo laiko-vieniems maziau,kitiems daugiau.Man-panasiai kaip Birutei…