DRAUGAUKIME

Iš Marytės Jurkienės kūrybos darbų asmeninio fotoalbumo:

Šis albumumas skirtas mano mylimiausiems darbams.
Vieni iš jų būna su manimi kiekvieną dieną, o kiti padovanoti brangiausiems ir artimiausiems žmonėms .
Šiuose darbuose didžiulė mano širdies dalis. Juose bandžiau pavaizduoti tai, kas gera, gražu ir kas telpa žodyje – laimė.

- Tai šventųjų, paaukojusių žmonijai savo širdis, susikaupę veidai, švelni, visada mus sauganti ir vedanti klaidžiais gyvenimo keliais, angelo sargo figūra.
- Tai ir ristūnų žirgų veržlus ir lengvas šuolis.
- Tai ir sidabriniais savo šarvais besipuikuojanti žiema, kurios ledinė širdis, glamonėjama švelnaus pavasario prisikėlimo, pamažu tirpsta.
- Tai pavasariniu, rausvu rūbu besipuošiantys medžiai ir nedrąsus bundančio upokšnio čiurlenimas.
- Tai ir vasarą, švelniomis ir sodriomis spalvomis pražydę darželių, pievų ir miško gėlės, gaivaus lietaus nuprausti tėviškės kalnai ir kloniai.
- Tai nuo derliaus apsunkę rudenėjantys laukai ir sodai.
- Tai rudeninė išskrendančių paukščių atsisveikinimo giesmė, kurioje lyg priesaika skamba žodžiai: „ Mes dar sugrįšime pas tave, gimtoji žeme, tik tu mūsų lauk”.
O Žemė, pailsėjusi po gilaus žiemos miego, pasipuoš pirmąja pavasario žaluma ir spindinčiu bepražystančių pievų auksu, lyg nuotaka užsidės baltąjį sodų vainiką ir lauks jų. O paukščiai tikrai sugrįš.
Sugrįš, ir sveikins tekančią saulę ir darbštų žmogų.
Deja, albume dar daug tuščių lapų. Tačiau savo svajonėse matau jį jau pilną. O juk žmogus gyvas tol, kol gyvi jo darbai ir svajonės. O svajonė visada gyva. Ji, kaip ir žemė, sukasi ratu, ji keliauja iš kartos į kartą, atgimsta vaikų, vaikaičių arba provaikaičių genuose.

Marytė Jurkienė

————————————————

Eglė Brazdžiūnienė – NEGUOSK MANĘS

Nesielvartaut, ne guostis, ne verkšlent
Į žemę atėjau per pliką šaltį.
Ne mirti pasirengus, o gyvent
Ir gal išpirkti kažkieno tai kaltę.

Todėl, prašau, man išmaldos nereikia.
Nereikia guosto, juo labiau gailėti.
Kol žemėj šėlsta aitvarai,
Kol žemėn sminga skausmo ietys,

Mylėk mane ir buvimu šalia
Apglėbki mano rudeninę gėlą,
O vieną kartą imk ir patikėk,
Jog rankose laikai tik trapią gėlę

Bet tik neguosk ir negailėk manęs.
Aš atėjau nemirti, o gyventi.
Tada, kai vėjas draskė langines,
O žemė savo kūnu glaudė šaltį,

Aš atėjau ne guostis, ne verkšlent.
Prakalbint atėjau negyvą gruodą
Ir begalinės meilės pasisemt,
Kad nesužvarbčiau ant tuščių aruodų.

Eglė Brazdžiūnienė – NORIU TIEK NEDAUG

Aš noriu tiek nedaug
Tiktai išlikt tokia,
Kokia esu – su savo
Parašu ant debesų,

Su savo veidu ežero paviršiuj
Ir nesvarbu į ką rytoj pavirsiu,
Aš noriu tiek nedaug
Išlikt tokia, kokia esu…