Krante uždegę žiburius rudens,
Klyksmu nudažę ryto tylą,
Palinkę atsigert vandens,
Klevų viršūnėn gervės kyla.
Snapuos – sudriskę gelstantys laiškai,
Sparnuos – viltis
Balta, balta it rūkas…
Už lango – raudoni lašai,
Voratinkliais aplipę vėjy supas.
Klevų išbarstęs apdarus laukuos,
Širdin žarijų degančių prisėjęs,
Paslėpęs ilgesį skaidriuos lašuos,
Jauti, kaip sielon beldžias vėl rugsėjis…
Renata Lingė 2009 rugsėjis
Ilgesingai klykdamos mus palieka gervės, ankstų vėsų rytmetį nebeprikelia vasarinio paukščio giesmė.
Ar gera buvo vasara? Kiekvienam kitaip… metų laikai keičiasi niekieno neatsiklausę ir kiekvienas jų savaip įdomus, savaip mielas… Kiekvienas mūsų tai priimame kaip sugebame, kaip suvokiame…
Jei pavasario laukiame pasiilgę žalumos, tai ruduo – gamtos dailininkas – džiugina akis, pamėtėja neįtikėtiną pluoštą spalvų, kartais net neegzistuojančių mūsų sąmonėje…
Nepastebėjai? Atidėk visus darbus į šalį ir pakviesk save pasigėrėti rudenėjančiomis gatvėmis, laukais, miškais – kiek daug aplink spalvų, atspalvių, įvairiaspalvių potepių ir brūkštelėjimų – neaprėpsi visų! Kas sakė, kad ruduo – metas depresijai??? Jeigu tuo patikėsi, ji būtinai užpuls. Geriau paklausyk savo vidinio balso… Prisirink klevo lapų, išlukštenk iš patiškusio kiauto apvalutį rudašonį kaštoną, pabraidyk po drėgnas miško samanas, tankmėj paieškok pasislėpusio baravyko. Linksmu raudoniu nusidažė klevas, nusviro geltonos berželio kasos. Pakelk akis – kokios ypatingai neįprastos dangaus spalvos! Įkvėpk vaiskaus drėgno oro – toks būna tik rudenį. Visa gamta persmelkta ypatingos pasikeitimo nuojautos. Ne vien liūdesio, netekimo, bet ir įkvepianti. Kažkam…
Po kojomis čeža nukritę auksiniai medžių lapai, kutena nosį vėsus jų kvapas. Tas lapų čežėjimas primena tylų šnabždesį… šnabždesį tų, kurių nėra čia, šalia mūsų…
httpv://www.youtube.com/watch?v=_UBibxRQS_s
Parašykite komentarą