Gyvenu gražiame mieste Kaune, garsėjančiame savo baltąja gulbe- Rotuše. Jau nuo pavasario kiekvieną savaitgalį čia atvyksta šimtai žmonių: pasveikinti bei į naują gyvenimą palydėti jaunuosius. Laiko šventinei cereminijai neskiriama daug: vos dešimt minučių, per kurias jaunieji sumaino aukso žiedus, mamos paslapčiomis nubraukia ašarą, jaunimas džiaugiasi kitų laime… Taip ir sukasi ratu: ”Jūs skelbiami vyru ir žmona”.
Praeitą šeštadienį ištekėjo mano dukterėčia. Tą dieną Kauno Rotušėje vyko daug vestuvių. Nuotakos, pasipuošusios viena už kitą gražesnėmis suknelėmis, jaunikių kostiumai iš tolo švietė akinamai šviesiomis spalvomis…. Apsidairius mane ypač stebino ta pompastika: senovinės mašinos, limuzinai, prabangūs džipai. Ar tikrai viso to reikia, kad gyvenimas būtų laimingas? Stovėjome Rotušėje apie 2 valandas ir nemačiau nei vienų kuklių vestuvių. Vien tik blizgučiai, ant galvų byrantys ryžiai, rožių žiedlapiai ir centai… Kaip norėtųsi, kad tos visos jaunos šeimos gyventų taikiai, laimingai ir jų namuose nestigtų supratimo.
Manau planuojant vestuves visiškai nesvarbu išleisti kuo daugiau pinigų, sukviesti kuo daugiau draugų ar po šventės išvažiuoti į prabangią povestuvinę kelionę. Svarbu, kad santuoka būtų sudaryta su mylimu žmogumi, kuriam ir po 50 metų galėtum meiliai žiūrėdamas į akis pasakyti: nugyvenome gražų gyvenimą.
Parašykite komentarą