LEISKIT Į TĖVYNĘ…

„Leiskit į Tėvynę, leiskit į namus”… šią dainą dažnai dainuodavo mano tėtis, penkerius jaunystės metus ne savo noru atidavęs statyboms Rusijoje. Buvo ką tik po karo, buvo tokie laikai. Nuslydus geležinei uždangai, ilgiems dešimtmečiams atitvėrusiai mus nuo likusios pasaulio dalies, atsirado natūralus noras važiuoti svetur, pamatyti, pažinti. Bet visada po tokių kelionių gimtinės ilgesys pargindavo atgal. ES atvėrė kelius ne tik platesnei artimesnių ar tolimesnių šalių pažinčiai, bet ir sudarė sąlygas dirbti bei užsidirbti. Vis daugiau jaunimo išvažiuoja laimės ieškoti svetur, vėliau išsiveža savo vaikus, o neretai ir tėvus. Tą temą bandžiau gvildenti viename iš savo dienoraščio įrašų.

Praėjo beveik metai, o ar yra ženklių pokyčių? Manau, kiekvienas ras atsakymą savyje ir savo šeimoje. Nemoralizuoju, tik puoselėju rausvą svajonę, kad vis dėl to grįš tėvai pas savo vaikus, paliktus senelių globai, grįš ir seneliai į gimtą žemę saulėlydžio pasitikti.

Belieka tik visiems palinkėti protingo pasirinkimo!

Danutė

httpv://www.youtube.com/watch?v=1cJP4ROgNTI


Paskelbta

, ,

sukūrė

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.