Vakar rašiau apie savotišką pagarbos sportui ir tėvynei rūšį, o šiandien noriu trumpai prisiminti, kaip ta pagarba iš tiesų pasireiškia.
Neseniai vyko Europos jaunučių krepšinio čempionatas Kaune. Mūsų jaunieji žaidėjai tikrai puikiai pasirodė. Sugebėjo nukeliauti iki finalo, kuriame jų laukė Ispanijos rinktinė. Ažiotažas augo tiesiog valandomis. Jau apie pietus žiniasklaidoje buvo skelbiama, kad visi bilietai išpirkti ir laisvų vietų Kauno sporto halėje nėra. Visi skubėjo palaikyti Lietuvos jaunučių komandą. Netilpę ir negavę bilietų susėdo prie televizijos ekranų.
Puikiai žaidę jaunieji mūsų krepšininkai visgi pralaimėjo ispanams, tačiau rungtynės buvo įdomios ir intriguojančios. Sirgalių „pagarbos” demonstravimas prasidėjo nuaidėjus finaliniam švilpukui: įteikiant sunkiai iškovotą sidabrą Lietuvos bei aukso medalius Ispanijos rinktinėms, salėje tebuvo likę vos keletas žiūrovų. Paprastai apdovanojimai sukelia daugiausia emocijų žiūrovams ir jie atsidėkodami sportininkams, parodžiusiems gražų žaidimą, juos pagerbia aplodismentais, šūksniais ir pan. Žiūrovai paskutiniai palieka salę. Deja, Lietuvoje kitokios tradicijos.
Nevertiname jokių pasiekimų, išskyrus auksą. Visi, kas yra šiuo metu stipresni už mus, neverti pagarbos. Gal laikas keistis? Esame nebe Europos pakraštys, o bendros šeimos dalis.
Parašykite komentarą