Praėjo 18 dienų, nuo tos dienos, kai paminėjome Draugauki.me veiklos metus. Laikas nesustabdomai pajudėjo į priekį. Liko vos 11 mėnesių iki kito dienoraščio gimtadienio. Po tam tikrų išskirtinių dienų labai įdomu stebėti, kaip viskas greitai grįžta į savo vėžes ir tęsiasi tuo pačiu – netgi spartesniu – ritmu.
Šventės keičia viena kitą. Šį savaitgalį paminėjome Žolines. Man patinka įsiklausyti į šią frazę: „Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė – Žolinės”. Nuostabu, koks susiliejęs ir gyvas pasaulis. Ne tik papročiuose, bet jau pačiame pavadinime jaučiame pagonybės ir krikščionybės suartėjimą. Kartais, atrodo, nebelieka ribų tarp skirtingiausių dalykų. Tačiau ne visada.
Teko šią vasarą pabuvoti vakarinėje Vokietijos dalyje ir dar kartą įsitikinti, kiek visgi daug tolerancijos jau esame pasiekę. Nebuvo kultūros ar tautos, kurios atstovų nesutikome. Ir visi važiuoja tuo pačiu transportu, vieni iš kitų perka prekes ir paslaugas, draugauja, įsimyli.
Ėjimas į priekį reiškia ir netektis. Mes netenkame vis naujų kolegų, bičiulių, artimųjų. Netekties išgyvenimas greičiau praeina, kai pradedi matyti aplinkui naujas gyvybes, visa jėga besistengiančias įsikabinti į šio pasaulio kraštą.
Svarbiausias laiko eigos ar judėjimo į priekį požymis yra žmogaus dvasinis ir intelektualinis tobulėjimas. Net ir didžiausias tinginys žiūri žinias per televizorių ar pavarto laikraštį, norėdamas sužinoti, kas vyksta jo krašte ar pasaulyje.
Kitiems žmonėms judėjimas į priekį tampa gyvenimo būdu. Jie patys stumia laiką į priekį: tiria pasaulį ir pasitelkia jo turtus sustiprinti kūnui ir sielai.
Įdomu tai, kad pozityvus (kitokio juk ir nėra?) vystymąsis glaudžiai susijęs su tolerancija. Jeigu žmogus nesugeba toleruoti daugelio dalykų ar žmonių, jis pasmerktas stovėti vietoje, nes bus nepajėgus vesti derybas, kalbėtis, tartis ir susitarti.
Parašykite komentarą