KAI NETENKI LIKIMO DRAUGO

likimo-draugasIšėjo Salomėja. Ši žinia žaibiškai atskriejo į KMUK Neurologijos skyrių. Neturėjau galimybės atsisveikinti su velione, bet turėjau laiko pagalvoti ką man atminimui paliko likimo draugė. Visų pirmiausia Ji paliko sūnų, kurio nemačiau daugybę metų.  O apie save priminė jis pats miela dovanėle, kurią radau pašto dėžutėje.

Mažas mūsų miestelis. Kai tom pačiom gatvelėm vaikštai daug metų, nejučia sužinai su kuo susitinki kiekvieną dieną, o norintys žinoti – netgi daugiau nei pats žmogus žino apie save.   Pastebėjau Salomėją gatvėje, teko bendrauti darbo reikalais, bet į atmintį įstrigo momentai, kai pasitaikydavo kartu važiuoti visuomeniniu transportu. Jos pokalbių ir elgesio su sūneliu negalėjau nepastebėti.

Kai sužinojau diagnozę – Parkinsono liga, atidžiai stebėjau žmones, sutiktus gydymo įstaigose, gatvėje.  Įtarimai pasitvirtino. Salomėja įsijungė į Lietuvos Parkinsono draugijos Jurbarko grupę. Deja, tenka apgailestauti, kad su visais grupės nariais Ji galėjo  bendrauti vos keletą kartų. Salomėja, parodžiusi iš mažiausių žolelių klijuotus atvirukus, suteikė pasitikėjimo savo jėgomis kitiems grupės nariams. Savo vertingais patarimais parodė tinkamesnius kelius veiklai tobulinti. Ji visada buvo su mumis. Rūpinosi, kad turėtume lėšų ir būtume laisvesni, domėjosi Lietuvos Parkinsono draugijos veikla.

Man teko laimė su Salomėja bendrauti asmeniškai. Neleis meluoti visi, kuriems pasakodavau apie susitikimus.  Aš grįždavau į namus praturtėjusi ir daug sveikesnė. Jei ką gero daviau kitiems likimo draugams,  tai yra ir Salomėjos nuopelnas. Jos požiūris į Parkinsono ligą ir jos gydymą, mintys apie bendravimo naudą suteikė stiprybės ir pastūmėjo veiklai. Jos mintys apie gyvenimą ir išėjimą… Ne viską prisimenu, gal reikėjo įsirašyti. Mažai sutikau likimo draugų, taip ramiai kalbančių apie mirtį. Netgi Salomėjos telefono skambučiai  įsimintini. Ji niekada nepradėjo pokalbio: „Kokios naujovės ligos gydyme, kokius vaistus dabar naudoji…” Aišku, mes kalbėjomės ir apie tai, bet Ji puikiai suprato, kad aš žinau tiek kiek ir visi, kurie domisi, skaito.

Daug metų paslaptingas ir negailestingas Parkinsonas graužė Salomėjos kūną.  Išgirdo jis tik vienintelį Salomėjos prašymą  „Noriu išeiti šiltuoju metų laiku, kad sūnui būtų lengviau…”  Sakoma, žmogus gyvena tol, kol apie jį prisimena. Esu įsitikinusi, kad Salomėja gyvens daug metų, kai manęs nebus, kai daugelio iš mūsų nebus.


Paskelbta

,

sukūrė

Komentarai

Atsakymai į “KAI NETENKI LIKIMO DRAUGO”: 8

  1. danguole avataras
    danguole

    Bijot mirties nereikia, tai mūsų visų gyvenimo dalis. Taip surėdytas pasaulis… Tik kiekvienam norisi, kaip Zigmas sako, kuo ilgiau pagyvent šiam nuodėmingam pasauly. Išeiti iš gyvenimo gali norėt tik dvasiškai palūžęs žmogus. O netekties sielvartas, tai nėra žmogaus silpnumas, tai yra būtinybė. Atsisakyt jo nereikia. Sielvartas padeda susitaikyti su artimo žmogaus netekimu. Stiprių jausmų išgyvenimas, greita nuotaikų kaita yra būdingi ir normalūs tokiu metu. Stiprybės visiems!!!

  2. Janina avataras

    Aš visada sau ir artimiesiems linkiu laiku ir lengvai iškeliauti iš šio laikino pasaulio. Visiems teks keliauti į nuolatinius mūsų namus, aš tikiu pomirtiniu gyvenimu, todėl man mirtis nebaisi, tuo labiau, kad aš jau esu praėjusi tą ribą. Mane domina, kas bus po mirties, diskutuojame su draugėmis apie tai.

  3. Kotryna avataras
    Kotryna

    Adele, labai gražiai parašėte apie savo draugę.
    Mes labai džiaugiamės turėdami Jus- tokią aktyvią bei sumanią. Sveikatos Jums.

  4. Gintautas avataras

    Džiaugiuosi, Adele, kad Jums pavyko sutikti tokį stiprų žmogų.

  5. Danutė avataras

    užuojauta artimiesiems…
    deja, toks gyvenimas ir nieko čia nebepakeisi…
    mes visi patiriam išėjimo jausmą – anksčiau ar vėliau…

  6. Birute Sivickiene avataras
    Birute Sivickiene

    Skaitau ir sunku kanors rašyti,ašaros rieda,bet ka padarysi toks jau gyvenimas,o pomirtinis gyvenimas tikrai yra,nes aš buvau tris paras komoje tai isitikinau,kad yra Dievas ir kaip ten gražu.Stiprybės mielieji

  7. Zigmas avataras

    Patricija,tikiu aš pomirtiniu gyvenimu,bet kai atsistoji ant bedugnės krašto-šaukiesi Dievo malonės leisti dar pagyventi tame nuodėmingame pasaulyje.Tai yra mano gyvenimo patirtis.

  8. Patricija avataras
    Patricija

    Taip, vieni išeina tik laikinai. Nežinau, kodėl kiti bijosi taip mirti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.