SUPERMAMA

Šiais įvairių keistenybių laikais visi, norėdami apginti save, išmoko būti kaprizingais ir jautriais. Niekas negalvoja ar teisingai elgiasi, nes stumia nepamatuoti jausmai. Žmogus būtų kur kas laimingesnis, jei mažiau pats save graužtų už vienkartines smulkmenas.

Laikinai sutrinkame ir pritylame tik tada, kai pamatome kitokius žmones. Kitokius, nes jie ne tokie kaip mes. Bet gerai įsižiūrėkim – tie nelaimėliai yra laimingesni už mus, jie ŠYPSOSI, jie GYVENA!

Mūsų visi straipsniai yra nemokami!
Paspauskite LIKE ir skaitykite toliau!
Like

17 thoughts on “SUPERMAMA”

  1. Zigmai, parasete tik lab.mazai,taciau iki skausmo Jus suprantu.. Palaidojom teti pries menesi, jis t.p. siro veziu,. Esame labai dekingi kaimynams, kurie mums padejo kai jis sirgo. Raginu visus visus-bukite demesingi savo artimui, bei – kaimynams – padekime vieni kitiems, bukime labiau gailestingi kitu skausmui..Kai i seima ateina baisi liga, net ir mazyte pagalba yra begalo svarbi!

  2. Janina,rašykit apie tai ko daugiau.Po tokių staipsnių,būna ir džiugu ir liūdna.Asmeniškai mane kiekvienas toks straipsnis priverčia susimąstyti.Gerą daryti visada gera.Šiandien turėjau džiaugsmą padėti kaimynams:vyras serga vėžio paskutinę stadiją jo žmona ir su didele negalia,todėl beveik nevaikšto.Vyras jau 2 mėn.negauna tų 900lt.paramos.Draugų pagalba šiandien nuo ryto sugebėjau iki pietų viską sutvarkyti.Kad Jūs būtumėt matę Anuškos akis kuriose spindėjo džiausmo ir dėkingumo ašaros.Verta dėl to gyventi.GulėdamasKlaipėdos Jūrininkų ligoninėje tikrai netykėjau pakilti,bet tiesiog dar prašiau Dievo palikti šiame pasulyje,kad galėčiau padėti kitiems,kuriems pagalbos reikia daugiau,nei man.Dėkoju Dievui,kad galiu vykdyti pažadus.Atleiskit už atvirumą.

  3. Zigmai, tikrai sutinku, kad tokioms motinoms reikėtų statyti paminklus. Vilniuje aš galėčiau pasiūlyti dvi pretendentes, bet jų jau nebėra gyvųjų tarpe, bet abiejų dukros motinų dėka gyvena pilnavertį gyvenimą. Apie vieną iš jų Svają buvo dažnai rašoma mūsų spaudoje. Svaja neteko kojos būdama paskutinėje mokyklos klasėje, jos motina netgi Meresjevui rašė laišką, kad moraliai palaikytų jos dukrą. Ji stengėsi, kad dukra būtų visada draugų būryje ir linksma. Neseniai buvom susitikę senų draugių būrely, tai Svaja vienintelė iš visų draugių laiminga, tiesiog švytinti ir trykštanti energija. Mat, ji ištekėjusi už esto su tokia pat negalia, ir jie abu įkūrę sporto klubą neįgaliesiems, užsiėmę, jaučiasi esantys reikalingi. Ir čia yra jos motinos nuopelnas, kad ji gyvena pilnavertį gyvenimą ir yra daug laimingesnė už sveikas drauges.

  4. Janina,laimingas esu,kad niekad to nemačiau,nes esu tam jautrus.Taigi,kai pamatai tokius kenčiančius žmones,tai nėra kada galvoti apie savo negalias.Koks ten begali būti džiaugsmas,kai aplink vienos ašaros.O kokios stiprios dvasios buvo ir yra motinos kurios, matytose video, pagimdė tokius neįgalius vaikus?Turbūt,tokios stiprybės turi ne kiekviena ir mama.Ar nelaikas visoms tokimos mamoms pastatyti atskirą paminklą vietoj to,,kad statytų vamzdžius prie Neries.

  5. Danute, nelinkėčiau aš Jums išvysti to skausmo, kuris sutinkamas vos ne kiekviename Eupatorijos kurorto žingsnyje. Ten nėra jokios kūrybos, o kenčiantys vaikai, nenulaikantys net galvelių ant motinų krūtinių… O tos vargšės motinos…. Palikusios namuose vyrus su vyresniais vaikais nerimauja ir dėl jų. O sanatorijoje prie savo vaikučių praleidžia kartais ir ne vienerius metus, įsitaiso dirbti sanatorijos valytojomis, kad būtų šioks toks pragyvenimas ir lova prie savo vaikučio. O širdis plyšta dėl toli namuose likusių šeimos narių. Pakalbėjus su bet kuria ten esančia mama tikrai savaime ašaros pasipila. Tai toks vaizdas Eupatorijos vaikų su judėjimo negalia sanatorijoje. Jokio džiaugsmo aš ten nemačiau, o parsivežiau namo tik begalinį skausmą.

  6. Mane toki žmonės uždega, skatina kovoti. Teisinga Danos nuomonė, jie kvėpuoja tuo pačiu oru kaip mes, daugelis protauja ir daugelis tiek dvasiškai, tiek fiziškai stipresni už mus.

  7. kad tokie vaizdai liūdesį sukelia, tai tikrai, bet jokiu būdu ne gailestį ar užuojautą! iš tokių žmonių reikia semtis ryžto, ištvermės, drąsos, nežinau, ko dar…gal labiausiai noro gyventi!
    kai pirmą kartą patekau tarp neįgalių vaikų, kelioms minutėms mane ištiko šokas, bet aš žinojau, kur einu, todėl teko tvardytis ir jau po pusvalandžio mes bendravome kaip seni draugai – tokie betarpiški ir nuoširdūs tie vaikiukai, nesumeluotas jų elgesys, o kokie jie kūrybingi, kiek jausmų jie moka įdėti į savo piešinius, į plastilino lipdinius, net į dainas! seniau tokie vaikai tėvų atkakliai buvo slepiami už aklinai uždarytų durų, už juodų užuolaidų, tokiai šeimai buvo metamas tarsi gėdos šešėlis, nes „tik amoraliose šeimose galėjo TAIP atsitikti“, mūsų visuomenėje NEEGZISTAVO invalidai, juolab vaikai, nors jų buvo visais laikais ir visuose sluoksniuose – nepripažintų ir nemylimų!
    kodėl mums jaunas, sveikas, treniruotas kūnas yra gražu, o cerebralinio paralyžiaus deformuotas vaikas – nebe? juk mamai jis gal būt vienintelis, tai dalelė jos pačios, jos širdies skausmas ir džiaugsmas, galiausiai tai mūsų aplinkos, mūsų visuomenės nariai, mūsų tautos žmonės! ir jie turi teisę kvėpuoti, jie turi teisę į meilę, į džiaugsmą, į gyvenimą!
    atsiprašau, išsiliejau…

  8. Tikrai,jautiesi dviprasmiškai.Video apie jaunuolį gavau iš draugo,kai mane buvo apėmęs abejingumas viskam.Patykėkite,po šito video aš supratau koks aš laimingas žmogus,kad nėra ko verkšlenti.Mano draugą iš depresijos gražino tas pats video.

  9. Janina, dėl to aš ir rašiau, kad man tai „sunkiai suvokiami dalykai“. Iš ties žiūrėdamas dviprasmiškai jautiesi. Negali nevertinti šių žmonių pastangų ir pasiekimų, tačiau ar mes lygiai tiek pat žavimės sveikata, natūralumu ir harmonija, kaip Jūs rašote?

  10. Nesupykit, mielieji, bet aš kitaip mąstau. Šie vaizdeliai man sukelia begalinį liūdesį. Nemanau, kad juos reikia rodyti visuomenei. Juk šie suluošinti žmonės sunkiu darbu pasiekė galimybę išgyventi. Pamenu, kartą buvau nuvykusi į Eupatorijos sanatoriją Kryme, kur mane sukrėtė neįgalių vaikučių vaizdai, nors ir buvau iš anksto įspėta. Viskas yra gražu, kas natūralu ir harmoninga. Bet tai tik mano asmeninė nuomonė.

  11. taip…po tokių filmukų išties saulė skaisčiau šviečia! manau, kad tokių vaizdų daugiau reikia visuomenei, galbūt tada mažiau būtų depresijų iš niekur, gal net savižudybių srautas sumažėtų, labiau pradėtume vertinti kiekvieną sveikai nugyventą dieną

  12. Pasižiūrėjus į tai, kaip žmonės sugeba daryti neįtikėtinus dalykus netgi nesmagu darosi, kaip mes kartais dejuojame. Svarbiausia yra ryžtas ir užsispyrimas- viską įmanoma pasiekti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.