SENIUKAI

Kad Lietuva sensta – šventa tiesa! Jaunimas išdumia į užsienius, tvirtai pasiryžęs sugrįžti kai pasens. Hmmm….ar tikrai?

Gal gi gyvenkime taip, kad nereiktų bėgti iš namų ir kad nereiktų po to sugrįžti, nes viskas bus neatpažįstamai pasikeitę, gal net susvetimėję, nors ir žolė ta pati, ir medžiai tie patys…

Gal gi reiktų gyventi šiandien, palaikant vienas kitą geru žodžiu, laiku ištiesiant nuoširdžią pagalbos ranką, paguodžiant, nusišypsant – bent tai mūsuose nieko nekainuoja! Gyvenimo prasmės reikia ieškoti paprastuose dalykuose…savyje, atvira širdimi…

Kas sakė, kad senatvė nurašyta? Kas sakė, kad senjorams jau nieko nebereikia, kad jų gyvenimo džiaugsmas nutrūksta sulig tam tikra amžiaus riba?

Visi gyvenimo periodai yra žavūs – skirtingai, bet dėl to ir įdomiai.

Linkiu daug potyrių! Nuoširdžiai!

Danutė

httpv://www.youtube.com/watch?v=j5UpgeEIIuM

21 thoughts on “SENIUKAI”

  1. Man tai taip gražiai Joanos nupasakota gamtos gožio istorija, kad malonu skaityt dar kartą. Galvoju, Joana yra labai geras žmogus, nes tokį gamtos grožį gali pastebėti tik jautrios, gražios sielos žmogus. Norėtusi, kad Joana dažniau užsuktų pas mus.

  2. Joana, jūs tokioj gražioj vietoj gyvenate, atrodo, apie širdžiai mielus dalykus pasakojate, bet toks liūdesys iš šio rašinio sklinda, kad nejučiom persiduoda tarsi neviltis, kodėl?

  3. Yra toks posakis: „Juokimės mes iš gyvenimo, antraip- gyvenimas pasijuoks iš mūsų“…
    Taigi, o tą juoko kauliuką „įmetė“ Danutė…ne kauliuką, o visą kaulą!:)…paskui kažkaip Gintautas „užkabino“ jį:) Na, o pažiūrėjus tokius vaizdelius įgavau „antrą kvėpavimą“:), net ir Joana nustojo skaityt mokslinę literatūrą. Iš pradžių net pamaniau, kad apsirikau, galvojau Janina čia rašo, parėjus iš pasivaikščiojimo su šiaurietiškom lazdom po Vingio parką:) Sumirksėjau kelis kartus… žiūriu… nu tikrai Joana! Džiaugiuos Joanos sugrįžimu! Tik nepabėkit vėl, Joana, užteks ten skaityt, dabar pasidalinkit savo žiniomis ir su mumis visais!:)Beje, morkų tortą vis iškepu ir vis dar neatsibodo:)

  4. Pas mane visos pramogos čia pat. Visą balandį saulutė švietė, šilta,ko ne soliariumas, šildžiaus, lepinaus saulutėje. Su ramentu šokau apie gėles, juk reikia kiekvieną pakalbinti, paklausti kaip peržiemojo, nurankiojau sraigutes nuo gėlių ir išėjau su jomis į mišką pasivaikščioti, suradau joms naują gyvenamą vietą.Pasikalbėjau su sena pažįstama kate, kuri jau 15 metų gyvena sode, kažkieno išmesta. Išgirdusi, kad kažkas yra namelyje šoko ant palangės, bet….nedašoko ir pliumptelėjo žemėn, metai, bėgantis metai atėmė ir jos vikrumą.Pasedėjom abi vakare prieš židinį, pavakarieniavom, išėjom į kiemą, o ten vakaro koncertas, lakštingala suokia iki užkimimo, mėnulio pilnatis supasi trešnės viršūnėje baltų žiedų patale, vėjelis tyliai linguoja žieduotas medžių šakas.
    O rytui brėkštant,kai prabunda visi paukšteliai, kai viskas aplinkui paskęsta jų čirenime, suokime,kleketavime, o toliau beržynėlyje pasigirsta gegutės kūkavimas,o rytiniame dangaus skliaute virš pušyno auksu žerėti ima debesėliai, metų našta nukrenta nuo pečių, imi nejausti paliegusio kūno, sieloje taip gera,širdis dainuoja,pradedu mėgdžioti lakštingalą (ji tikriausiai nemiegojo visą naktį), prasideda choro repeticija, ( ne visiems juk bėgioti į boulingą).O dar visa diena prieky, kiek ten pramogų! Ryte vandens procedūros, diena – soliariumas,šokiai, pasivaikščiojimai,sūpuoklės,vakare – koncertas, kaip gera gyventi!

  5. Visi paniurėliai bėkit šen. Čia išbyrės visos nenuotaikos… Sakiau šiandien į draugaukime neužsuksiu, nes yra ką per televizorių žiūrėti. Ale kur tau… tokia trauka. Nu geras… Danguolė šiandien bus ant juoko kauliuko užmynusi… Kaip ir visi kiti.

    Jei kas man anksčiau būtų pasakojęs, kad tokiu būdu galima nuotaiką praskaidrinti… nežinau ar būčiau patikėjusi. Aišku, mes jau šį tą žinom vieni apie kitus, nes sekam kas svetainėje vyksta. Be abejo tai įtakoja.

  6. Taip, Gintautai, būtent prie soliariumo!
    Aš nebėgau… aš nuskuodžiau ten, kad užsiimt eilę…ir ką jūs sau manot…ogi ten tarp kitų eilėj išsirikiavusios Danutė, Adelė, Janina…:)
    Dėlto ir skaidrių šindien nebus, per ilgai soliariume Ada užsibuvo, net „parėdkus“ten paliko, vis per tą skubėjimą visus darbus nudirbt…:)))

  7. O aš pasiimu likimo draugės iš Japonijos Tochiko atsiųstą visų gražiausią lazdutę ir į šokius „Tiems, kam per…“
    Beje, nepražiūrėkit… Jei neužstrigs, neužilg siunčiu Gintautui, kad parodytų kaip šoka parkinsoniukai.

  8. O aš su šiaurietiškomis lazdomis ruošiuosi traukti į Vingio parką. Ten dabar labai daug įvairaus amžiaus žmonių. O ir sakurų giraitė baigia žydėti…

  9. Aš čiumpu rolikus, ar kaip ten jie vadinas… ir į kiemą! Tik, pala… kieme nelabai bus ką veikt…a tai kur tada… į gatvę!?:))

  10. Smagu buvo žiūrėt:) Taigi, eilinis įrodymas, kad sensta fiziologiškai tik kūnas, siela neturi senti! Tad būkit stiprūs ir laimingi vidumi!!!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.