MANO TĖVIŠKĖ – MĖLYNO NEMUNO VINGIS

Dienoraštyje draugauki.me pradedame Marytės Jurkienės paveikslų ciklo pristatymą. Pirmoji dalis pavadinta „Mano TĖVIŠKĖ – mėlyno Nemuno vingis…”

Antanas Venclova

„TĖVIŠKĖ”

Mano tėviškė — mėlyno Nemuno vingis,
Gintariniai krantai ir sena Palanga.
Supa vilnį ramiai drungnas vėjas aptingęs,
Smėly plakas pavargusi marių banga.

mano_teviske_4

Mano kraštas — laukai ir beržynai, ir kalvos.
Lyg pražydę linai — ten padangė gili.

Neužmirstamas tėviškės kvapas ir spalvos,
Kai užminga diena — ir skaisti, ir tyli.
Neužmirštamos tėviškės naktys rasotos
Su šlamėjimu žiedo, su lapo šerkšnu,

mano_teviske_1

Ir variniai beržynai, ir dienos miglotos,
Ir laukai, išrašyti sidabro šalnų.

Myliu aš giesmę paprastą vyturio mažo
Melsvame danguje ant arimų pilkų.
Myliu aš gilią žiemą, kur braižo ir rašo
Raštą nuostabų ant ežerų ir langų.

Aš ilgiuosi nublankusių liepų prie sodo
Ir karpytų klevų, ir miegūsto vandens,
Ir čežėjimo dalgio — graudaus ir vienodo,
Ir pavasario žalio, ir pilko rudens.

mano_teviske_2

Jonas Tarasevičius (Klaipėda)

„APIE TĖVIŠKĘ”

Kai prie tėvo namelio žydėdavo vyšnios
Basas bėgiodavau sodo takais.
Pasitikdavau saulę kas rytą.
Palydėdavau ją vakarais.

Po langais ten žaliuodavo rūtos,
Skambėjo motulės daina.
Klausydavau jos tarsi stebuklo,
Kurio jau seniai nebėra.

Kai išėjau laimės ieškoti –
Nelengvą kelią pasirinkau…
Tėvo namelį kartais sapnuoju,
Ir dar sapnuoju kad sugrįžau…

mano_teviske_3

Nuo ko prasideda mūsų gyveninas?
Mūsų kiemas? Mūsų tėviškė?
Nuo mamos švelnių rankų, nuo gimtos sodybos su baltu dūmu, kylančiu į mėlyną dangų, nuo žalio kiemo, nuo berželio palaukėj, nuo abėcėlės ir perskaitytos knygos pirmos…
Nuo mūsų pirmųjų savarankiškų žingsnių, išauginančių mums sparnus, išugdančių mumyse drąsias svajones ir išvedančių mus į audringą gyvenimo jūrą…. ir apie gerąjį angelą sargą, nuo pat lopšio saugantį mus tame mūsų kelyje…
Apie visa tai šioje temoje…

———————————————————–

„INICIALAI” – Marytė Jurkienė

inicialai

5 komentarai apie “MANO TĖVIŠKĖ – MĖLYNO NEMUNO VINGIS”

  1. Šiomis eilėmis ” Mano Tėviškė…” , Antanas Venclova , vertinančių ir suprantančių poeziją , esybių tarpe – pasistatė sau paminklą.
    Tik tomukai nesupranta ir nevertina Jo kūrybos.

  2. Atgalinis pranešimas: ZODIAKO ŽENKLAI IR ŠVENTŲJŲ PAVEIKSLAI | DRAUGAUKI.ME

Komentarai yra išjungti.