Tur būt visi namuose turime gėlių. Tik vienos labai džiugina mūsų akis vešlia lapija ar žiedais, o kitos, tarsi nužiūrėtos bloga a
kimi, nei žydi, nei naujus lapus leisti nori. O gal mes patys kalti – pamirštam palieti ar atvirkščiai, perliejam?..
Iš tiesų kada ir kaip reikia laistyti gėles? Apie tai jos primena pačios, tik reikia bendrauti su jomis ir išmokti suprasti jų kalbą. Lengvai pabelskime į gėlės vazonėlio šoną. Jei garsas duslus, reiškia žemei pakanka drėgmės ir laistyti dar nereikia. Bet jei išgirsime skardų garsą, vadinasi žemė sausa. Kad augalas, ypač lapuotis, perdžiūvęs, matosi vien pažvelgus į jį – lapai bus praradę stangrią formą, kraštai nuleipę, lapkotis pasviręs nuo centro. Žemė vazono paviršiuje bus suskeldėjusi, patrynus grumstelį tarp pirštų, jis subyrės į dulkes. Dar gėlei labai svarbu yra drenažas, šiandien jau galime nusipirkti specialių molio grumstelių, kurie vazono dugne atliks naudingą darbą – sugers papildomą drėgmę ir atiduos ją šaknims, kai to labiausiai reikės. Tie patys molio grumsteliai apdėlioti vazono paviršiuje aplink kaktusą, neleis jam mirkti šlapioje žemėje.
Bet kuriuo atveju gėlėms bus geriau, jei liesime truputį mažiau, nei perlaistysime. Jei vanduo lėkštelėje po vazonu stovi porą valandų, vadinasi, gėlei jo nereikėjo. Tokį vandenį reikia išpilti, kad nepradėtų pūti šaknys.
Jei liejam gėles vandeniu iš vandentiekio, reikėtų, kad jis būtų nusistovėjęs bent parą laiko. Galima palieti vandeniu, kuriame virė kiaušiniai ar daržovės, aišku, atvėsintu ir be druskos… Neišmeskime kavos ar arbatos likučių iš puodelių – tai taip pat patinka kai kurioms gėlėms. Žiemą, kai namuose nuo centrinio šildymo labai išsausėja oras, nepamirškime atgaivinti ir gėlių – retkarčiais apipurkškime jas vandeniu (tuo pačiu ir sau drėgnesnį klimatą susikursime), tinka palieti vandeniu, truputį praskiestu pienu. Jei vazonų vienoje vietoje yra daug, galima tarp jų pastatyti vandens pripildytą vazą plačia anga.
Jei yra erdvės, geriau lapuočius augalus laikyti atokiau nuo radiatorių, bet aplinka turi būti pakankamai šviesi, kitaip augalai merdės. Arti šilumos šaltinių kaifuoja tik kaktusai, bet tokiu atveju, juos reikės dažniau laistyti, o žiemą kaktusams ramybės periodas ir vandens daug jie neprašo. Nors dabar, kai klimatas sušvelnėjo ir žiemos nebeturi speigu apibrėžtų rėmų, kaktusai taip pat prisitaikė prie esamų sąlygų ir nebemiega tokiu giliu meškos miegu…Vasarą mano kaktusai lepinasi pietinės saulės voniomis, tad bent porą kartų savaitėje gauna drungno vandens dušą…
Gal kai kam nuskambės keistai, bet aš manau, kad su augalais reikia bendrauti. Žinoma, nereikia tartis kokią duoną ar kiek kiaušinių šiandien pirkti – juk neatsakys, bet pasikalbėti būtina, paglostyti lapus, pagirti, kad gerai auga, pabarti, jei nenori augti…
Jeigu dažnai tenka išvykti ilgesniam laikui ir gėlės paliekamos vienišos, reikia pasirūpinti, kad jos gautų pakankamai drėgmės. Turiu seniai išbandytą būdą – iš aukštesnio indo su vandeniu vilnonius siūlus nutiesiu į vazonus keliose vietose. Siūlas prisigeria drėgmės ir atiduoda ją žemei vazone. Žinoma, tokių gėlių nereikia palikti ant palangės, kur tiesioginiai saulės spinduliai. Dar galima vazonus sustatyti į didelį dubenį su vandeniu ar į drėgnas durpes. Viskas priklauso nuo to, kokios tai gėlės, kiek joms reikia drėgmės ir ar ilgai mes jas paliksime vienas. O gal geriau paprašyti artimo žmogaus, kad užeitų į mūsų namus bent kas antrą dieną ir palaistytų mūsų žaliuosius draugus. Ir namams bus saugiau.
Geriausiai pasirinkime tokius augalus, kurie bus nelepūs, prisitaikys prie namų sąlygų ir reikalaus mažiau priežiūros. Vis dėlto namų nepuošia nuskurdę, nudžiūvusiais lapeliais styrančiomis šakomis beformiai augalai.
Tokia mano šio vakaro nuomonė.
Danutė
Parašykite komentarą