(balsuokite)
Lietuviškas žodis…
Kad ir kokiam krašte būčiau, kokie atstumai nuo tėviškės skirtų, išgirdus lietuvišką šnektą, maloniai virpteli širdis. Kaip mano tėtis sakydavo, rodos, net vėjas nuo tos pusės kvepia…
Nors tiesą pasakius, lengvai auklėjama tauta pasirodėme. Na, turiu galvoje viešus, visiems matomus užrašus – buvo prūsiški, buvo vokiški, buvo rusiški… džiaugėmės atsikovoję lietuvišką žodį, dabar ir vėl pamažu išsineriam iš nacionalinio apdaro…
Nesakau, kad tai blogai, bet kažkoks neramumas sudirgina. Auga nauja karta. Gera, ir normali karta, bet žargonizmas jaunimo tarpe pernelyg įsišaknijęs. Kada ta sėkla pasisėjo, kažkaip labai ir nepastebėjau, matyt, savaime, palaipsniui. Šiandieniniam jaunuoliui prieinamas internetas reikalingesnis už duoną kasdieninę, o ten, jei tik pasiduosi srovės nešamas, gali nuplaukti ir ne visai tinkama kryptimi. Gana pavartyti įvairius forumus. Nekalbu apie stilių, nes jo nėra, lietuviško raidyno įsijungti nereikia, sako, taip paprasčiau, sakinys sudarytas iš trijų keiksmažodžių ir dviejų neva lietuviškų žodžių, kuriuose būtinai turi būti po klaidą, kitaip tapsi balta varna bendraamžių akyse. Va taip.
Bet tikrai žinau, kad tai yra tik momentinis mados klyksmas, suformavęs tokį jaunų žmonių bendravimo būdą, nuoširdžiai pasikalbėjus, tikrai kiekviename atrasime gražių ir taurių savybių, neabejoju, ir tautinių. Būtent šeimoje iš kartos kartai perduodamas požiūris į tautiškumą ir lietuvišką kalbą dažnam jaunuoliui sukelia kreivą šypseną, gvildenant mišrių santuokų reikalingumą ar religijos skirtumus.
Ir tikrai žinau, kad daugelis moksleivių šį šeštadienį susirungs nacionalinio diktanto rašyme. Moksleiviams, beje, lengviausia, jie, taip sakant, šviežiai mokosi. Bet nepakenktų ir visiems suaugusiems, jau seniai mokyklą baigusiems, pasitikrinti lietuvių kalbos gramatikos žinias. Na, nebūtinai dalyvauti, kad laimėti, juk svarbiausia – sąžiningai save patikrinti. Pernai nugalėjo gražiausias lietuviškas žodis „ačiū”, šiemet rinksime šauniausią lietuvišką ištiktuką. Verta pasukti galvas…
2008-ieji buvo paskelbti skaitymo metais. Prisipažinkime sau, ar daug skaitėm? Aš – nelabai ir man dėl to gėda! Laiko neturėjimas – ne priežastis! Skaitymo įpročiais mes atsiliekam nuo savo kaimynių prie Baltijos. Seniau mažai skaitėm, nes knygos buvo sunkiai pasiekiamas produktas, o šiandien jos neteisėtai brangios, todėl nudžiugau radusi internete knygyną, kur galima visai neblogai apsikeisti perskaitytomis knygomis. Jei susidomėjote užsukite, gal patiks.
Skaitymo metai pasibaigė, bet skaityti noras išliko. Jei pasistengsim, laiko tam atrasim, paversim įpročiu ir perduosim jaunąjai kartai. Lietuviškas žodis neišnyks, kol bus lietuviškai skaitančių.
Tokia mano nuomonė.
Danutė
Kiti straipsniai kategorijoje: Danutės dienoraštis
- KAI SNINGA... - January 23rd, 2012
- ŽIEMAI - ATIA! - March 5th, 2011
- KEPAM DUONĄ - December 24th, 2010
- GERŲ ŠVENČIŲ ! - December 24th, 2010
- PIRMYN Į PRAEITĮ - October 1st, 2010
Sausis 22, 2009; 08:55:46
Jūs, Danute, retais atvejais priverčiate mane pasukti galvą, kurios pusėje teisybė.
Šį kartą turiu paantrinti, kad, išvykus svetur, išgirstas lietuviškas žodis, smilkteli, tarsi, meilės prisipažinimas. Ne tik žodis, daug kas įgauna kitą vertę, kai esi atskirtas nuo Lietuvos.
Forume, tikrose istorijose, bandžiau per šunelį Nato, jo nuotykius užmegzti pokalbį, apie tautiečius, priverstus išvykti užsidirbti kąsniui duonos. Būtent kąsniui duonos, o ne pramogų ieškotojus. Niekas nesureagavo. Ko gero nemokėjau papasakoti.
Dėkoju, kad pradėjote itin aktualią temą.
Sausis 22, 2009; 12:14:40
Man labai gaila, kad negalėsiu rašyti diktantą. Su vyru išeisime į draugo metines.Knygas, kaip nekeista, šiemet skaičiau aktyviai. Labai džiaugiuosi, kad mano suaugę vaikai Lietuvoj. Vyriausias kelis metus mokėsi Vokietijoj, antra mergaitė po vidurinės dirbo pagal AU- PAIR programą(jei teisingai išsireiškiau), Vokietijoj, besimokydama praktiką atliko Šveicarijoj- labai sutiko su šeimininkais, bet užsieniu nesusižavėjo. Jaunimas garbina anglišką žodį, pvz. dvyliktokė dukra laisvai kalba angliškai- žaidžia”Lainedž” ir vadovauja kitiems žaidėjams Europoje,o ką jau besakyt apie užsienio muziką, madas? Aš ir taip galvoju, kad su laiku viskas praeis Juk turim nuostabią kalbą: rašytojus išgarsinusius ją.
Sausis 22, 2009; 23:48:40
Ada, buvau sutikusi jūsų Nato forumo kelyje, bet matyt, tinkamai neįvertinau…
kaip dažnai mes susitinkam ir vėl išsiskiriam, neįvertindami vienas kito, gal nesuprasdami kažko, skubėdami pamirštam pasiaiškinti, ko nesupratom…kai atsitokėjam, jau būna kaip ir per vėlu…neturėtų tai tapti įpročiu…
Sausis 22, 2009; 23:50:53
beje, ar buvote užsukę į senų knygų knygyną?
Sausis 23, 2009; 05:22:17
Į knygyną tik ką užsukau. Ačiū, kad paraginote, o tai tikrai būčiau pražiopsojusi. Trumpai stabtelėjusi pastebėjau knygas, kurių draugai ieško ir neranda. Būtinai sugrįšiu ir iš lėto pavaikštinėsiu.
Sausis 23, 2009; 10:44:34
Visiems rekomenduoju paskaityti knygą ”Tik su dukra”.
Man šią knygą buvo paskolinus draugė. Nors knyga ir storoka, bet per 2-3 vakarus įveikiama. Netgi mano skaityti nemėgstantis vyras ją įveikė per 3 vakarus. :)
Sausis 23, 2009; 11:09:25
žinau gyvą istoriją, vos ne kaip iš šios knygos…tik gyvenimiškosios istorijos herojė lietuvė, ištekėjusi už musulmono, apsigyvena jo tėvynėje ir viskas apsiverčia aukštyn kojom – meilė, pažadai, nulemiami netgi vaikų vardai, tuomet tautietė pamina po kojom lietuvybę, pamiršta savo artimuosius ir savo vaikų labui priima kitą tikėjimą…
daugiau nesidomėjau, tikiuosi, kad visi laimingi…
smerkti nesiruošiu, žuvis ieško kur giliau, žmogus – kur geriau
Sausis 23, 2009; 22:07:08
tureciau dabar nuliudinti autores idealizma – isgirdes uzsienyje lietuviska kalba visada neatkreipiu i tai demesio samoningai. Budamas atostogose toli nuo Lietuvos dziaugiuosi, jei nesutinku lietuvio, nes ne lietuviu bendravimo atostogaudamas ieskau. Atvirksciai, nuo lietuviu PAILSIU.
Sausis 23, 2009; 23:23:17
Na, taip: “lietuvis lietuviui vagis”, kaip dainuoja BIX vienoje dainoje. Jeigu patys nenorėsime pakeisti šio stereotipo, tai nieko ir nebus.
Sausis 24, 2009; 00:32:10
na, išties labai liūdna…
bet man tikrai ne gėda, kad esu lietuvė!
o šiaip pasaulis platus – tikrai galima pasislėpti nuo lietuvių, bet ar pasislėpsi pats nuo savęs?
Sausis 24, 2009; 08:55:05
Danute,sutinku,kad taisyklingai rasyti lietuviskom raidem reikia.Uzsiklijuosiu ant savo kompiuterio klaviaturos saiciu lietuviskas raides ir bandysiu rasyti.Kas del naujos kartos,manau jos ivaizdis vienas,o mastymas visai kitas.Saukstas deguto maziau negu statine medaus…
Sausis 24, 2009; 15:44:20
Mielieji, ar rašėte nacionalinį diktantą? Aš labai jo laukiau ir esu truputį sutrikusi – toks jausmas, kad šis superpatriotinis rašinys pasiūlytas paskubom, neapgalvotai, abejoti verčia ir stilius, net ir tetos Betos skaitymas buvo kažkoks netvirtas… tikriausiai, nejaukiai turėjo pasijusti diktantą rašę užsienyje gyvenantys tautiečiai, išgirdę priešpaskutinį rašinio sakinį „Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo Tėvynės nepalikome“…
Pasidalinkime nuomonėmis :)
Sausis 24, 2009; 16:17:48
Danute, Jūs esate labai įžvalgi ir pastebite įdomius dalykus. Tikrai tas sakinys nevykęs. Aš įsivaizduoju, kaip buvo renkamas tekstas: žmogus, kuriam teko ši užduotis ėmė iš spintos pirmą pasitaikiusią knygą, durė pirštu į pirmą pasitaikiusį apsakymą ir štai pasirinkimas padarytas. :) Nors kadangi nėra šalyje išeivių sugražinimo į tėvynę politikos, tai toks pasirinkimas nestebina.
Pats nerašiau, tik girdėjau ištrauką Betos skaitymo. Ir man pasirodė toks kaip pirmokams.
Sausis 24, 2009; 18:35:05
Turiu prisipažinti, kad šiandien pirmą kartą klausiau skaitomo diktanto, todėl neturiu su kuo palyginti. Kai perskaitė tekstą pagalvojau – tokia graži šventė… Argi nebuvo galimybės surasti kitą temą…
Sausis 24, 2009; 22:41:22
tokia tema parinkta tikriausiai todėl, kad šie metai partizaninių kovų minėjimo metai, o rašinys parašytas V.V.Landsbergio, remiantis Dainavos apygardos partizano L.Baliukevičiaus-Dzūko prisiminimais
Sausis 25, 2009; 09:15:36
Galvoju,kad pasirinkta diktanto tema yra aktuali. Gal tarp mūsų yra ir tokių kurie norėtų rašyti apie stribus,bet visi mes esame skirtingi ir visiems neitiksi.Prie ko nors prikibti visada galima surasti.Sovietmečiu sakydavo,kad geras milicininkas ir prie stulpo prikibs. Man svarbiausia,kad aš galėjau rašyti LIETUVIŲ KALBOS DIKTANTĄ.Žinau,kad darau daug rašybos ir skirybos klaidų,bet atleiskit man – taip jau yra.
Sausis 25, 2009; 11:22:38
Pritariu Zigmui. Man atrodo, kad lietuviškas įprotis yra kritikuoti kitus ir nematyti savęs. Aš siūlau kritikuotojams atidžiau ir savikritiškai pažvelgti į savo rašinius. O tai, kad lietuviško raštingumo klausimas yra išjudintas – tai nuostabu.
Sausis 25, 2009; 11:26:51
Žinot, o aš jums noriu pasakyti štai ką. Atgimimui tik prasidėjus, retuose namuose neužvirė karštos diskusijos. Ir tai visai suprantama. Po tokių siaubingų įvykių ne kiekvienam buvo lengva susigaudyti kas čia darosi. Mes, pokariniai, kurių tėvai buvo patyrę visko iš abiejų pusių, ko gero iki sprogimo sąmoningai buvom saugomi nuo tikros tiesos. Nematau nieko blogo pagal savo supratimą ginti lizdą. Argi geriau vaikus po valdiškas įstaigas išmėtyti?
Viena iš tokių, naivi kaip pieva, buvau aš. Žiūrėjau didelėm akimis į tėvus, į visus kitus ir pati bandžiau susigaudyti, kuri tikroji Lietuvos istorija. Ir susigaudžiau… Ne visi gali būti vedliai, jais reikia gimti. Sukausi privatizacijos verpetuose ir retą vakarą ramiai užmigdavau… man sunku buvo suprasti, kaip taip staiga pasikeitė kaimynų santykiai – buvę tokie artimi, jie buvo pasiruošę kumščiu per galvą tvoti dėl kokio aplūžusio pastato… Labai gerai girdėjau pažadus su dalgiais nupjauti apleistus laukus. Iki šiol matau dorų kaimiečių ašaras dėl prarastų indėlių…
Labai myliu Lietuvą, savo gimtąsias vietas, savo mažą miestą, kuriame prabėgo didžioji gyvenimo dalis. Dirbau kaip sugebėjau, dar ir dabar krutu kiek jėgos leidžia, įnešdama indėlį į bendrą aruodą. Istorijos vadovėlius reikia vartyti, istoriją privalu žinoti. Tik niekaip nesuprantu, kodėl reikia pastoviai judinti žaizdas… Juk jos tokios skaudžios…
Iškilo vienas prisiminimas… Tada, kai džiaugėmės laisva Lietuva, bet kunkuliavo aistros, pasitaikė proga ilgą kelią pėsčiomis eiti su moterimi, patyrusia žiaurią tremtį. Aišku, įsikalbėjome ir aš nedrąsiai paklausiau, ką ji galvoja apie įsiplieskusiais aistras. Ji pasakė “Vaikeli, juk nieko nepakeisi. Buvo kaip buvo, niekas niekada man neatlygins to ką aš patyriau. Reikia džiaugtis nepriklausomybe ir ramiai pradėti viską iš naujo.” Taip kalbėjo moteris, kuri mylėjo Lietuvą ir daug padarė, kuo mes šiandien džiaugiamės.
Sausis 25, 2009; 11:38:27
Žmonės užauga prie skirtingų politinių santvarkų ir visiems įtikti yra sunku. Manau, kad toks rašinys potencialiai galėtų žeisti gerą dalį lietuvių išeivių ar dabar emigravusių lengvesniam uždarbiui. O kuo mes geresni, kad čia pasilikom? Manau, kad šiais laikais, kuomet skiepijama rasinė, lytinė, politinė, religinė ir kt. tolerancija, tokius rašinius reikėtų rinkti ypač atidžiai. Juo labiau, kad rašyti susirenka VISA TAUTA, kur jos žmonės bebūtų išsimėtę. Ar šis žodžių junginys Jums nieko nereiškia? Todėl labai nekorektiška kalbėti, kad vieni tėvynę paliko, kiti ne. Jeigu neturime visiems priimtinų rašinių (nes rašytojai taip pat gyveno prie skirtingų santvarkų ir savitai mato viską) tuomet juos reikia sukurti.
Pažiūrėkite, kaip elgiasi McDonalds ar CocaCola, kurie sugeba pritaikyti savo prekinius ženklus kiekviename pasaulio kampelyje, prie kiekvienos tautos ir jos mastymo. Štai kodėl jie klesti.
Sausis 26, 2009; 10:53:10
žmonės tuo ir žavūs, kad visi skirtingi , kiekvienas su savo principais, nuomonėmis, tolerancija…
svarbiausia, mes esame tauta, sugebanti pasauliui įrodyti, kad mokame būti vieningi, kai reikia, mokame paverkti, kai ištinka nelaimė, mokame paguosti artimą ir pasidžiaugti savimi!
tai – tiesiog geri lietuviški įpročiai!
Sausis 28, 2009; 12:59:59
pagaliau sulaukiau diktanto originalo, bet jau sakiau, esu pasimetusi…pasižiūrėkite patys – ką tada laikyti klaida?
http://www.atgimimas.lt/news_comments.php?id=1233131058
Sausis 29, 2009; 10:33:03
Atsiverčiau, pažiūrėjau, nieko nesupratau, užverčiau. Aišku, kaip senjorei jau sunku viską suvokti, o dar specialybė tolokai nuo rašymo… Gal taip reikia, nesiginčiju. Nors diktanto nerašiau, bet ką galvojau tai norėjau pasitikrinti. Tiek to.
Sausis 29, 2009; 11:02:41
atsiprašau, kad vis grįžtu čia, aš pati gramatikos mokiausi vienais principais remdamasi, šiandieniniai moksleiviai, pasirodo, visai kitais…tiesiog pasimeti, nes nežinai, kas bus palaikyta klaida…keista situacija…manau, daugiau neverta grįžti prie šios temos
Sausis 29, 2009; 11:23:53
Dabar rašyba skiriasi. Turinys kompromituojantis kai kuriuos žmones. Nemanau, kad tikslinga buvo visiems likti. Užsieny gyvendami daug padarė Lietuvai. Pagaliau čia vieno partizano apmąstymas. Nuomonės gali skirtis.
Sausis 29, 2009; 18:14:57
Nežinau dabartinės rašybos, tai negaliu komentuoti. O pats tekstas, mano nuomone, labai gerai parinktas. Juk tai yra partizano krauju parašyti žodžiai. Diktantą rašė ir mokiniai, tai jiems priminti mūsų tautos istoriją yra būtina. O emigravusiems svetur irgi reikia žinoti savo tautos istoriją, nematau čia nieko įžeidžiančio. Juk taip buvo… Mano vaikystės žaidimai – tai partizanų bunkeriai. Koks gyvenimas, tokie ir žaidimai. O realybėje – dieną stribai naršo visas pakampes, naktį apsilankydavo kiti. Kaip tik vakar įsigijau tik ką išleistą Rusijos archyvų duomenimis pagrįstą knygą “Moskva i Pribaltika”, manau, kad ją turėtų išversti ir į lietuvių kalbą. Gal tada mūsų tautiečiai pasidarys drąsesni. Juk Rusijos mokslininkai išdrįsta parašyti tiesą, o mes bijome. Tik nesuprantu, kaip cenzūra ją praleido. O kas link nacionalinio diktanto, tai aš žaviuosi tokia gražia , sodria, tiesiog vibruojančia ir už širdies griebiančia lietuviška kalba. Kaip gerai, kad mes turime tokius talentingus rašytojus. Man gėda dėl savo raštingumo, bet juk aš po mokyklos baigimo ataskaitas bei straipsnius rašiau tik rusų kalba… Diktanto tekstas ir pats diktantas man suteikia viltį, kad dar gyva ir gyvuos lietuviška kalba.