HUMORAS PADEDA GYVENTI SU NEGALIA

Ar  gali PL sergantis  žmogus  gyventi  pilnavertį  gyvenimą ir dargi jaustis laimingu?  Mano rankose EPDA leidžiamo žurnalo Nr. 9, kuriame radau žurnalistės pokalbį su keturiasdešimties metų amžiaus anglu Tom Isaacs, kuris susirgo Parkinsono liga pačioje jaunystėje, būdamas 27. Tomo trylikos metų gyvenimo su Parkinsonu patirtis – akivaizdus įrodymas, kad mūsų gyvenimo kokybė priklauso ne tik nuo medikamentinio gydymo, bet ir požiūrio  arba  santykio  su liga. Pažvelkite į Tomą nuotraukoje – linksmas, savimi pasitikintis, su nugalėtojo šypsena veide žmogus, 2008m., pažymint Pasaulinę PL  dieną, per 12 dienų nuėjęs 130 mylių nuo Leeds iki Liverpool ir surinkęs 350 000 svarų Parkinsono ligos tyrimams.

Mūsų visi straipsniai yra nemokami!
Paspauskite LIKE ir skaitykite toliau!
Like

17 thoughts on “HUMORAS PADEDA GYVENTI SU NEGALIA”

  1. Gruodžio 3-oji…
    Nuo 1992 metų JTO dėka kalendoriuje atsirado Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena, kurios metu būtų organizuojami renginiai, skirti atkreipti dėmesį į pagalbą neįgaliesiems, aktyviai supažindinti plačiąją visuomenę su neįgaliųjų žmonių problemomis ir kovoti už tai, kad jiems būtų suteiktos vienodos teisės su sveikaisiais, kad jiems būtų sudarytos sąlygos tapti pilnaverčiais visuomenės nariais.
    Kol gyvename sveiką gyvenimą, dirbam, auginam, sodinam ir nesusiduriam su neįgalumo problema, tol negalime suprasti padėties bejėgiškumo ir įvertinti to KITO pasaulio, kuris, beje, visą laiką pulsuoja šalia mūsų. Tai pasaulis, pilnas skausmo, netekčių, prarastos sveikatos, palaidotų vilčių, į kurį patekus visapusiškai pasikeičia ankstesnis požiūris į gyvenimą ir jo vertybes.
    Todėl visiems, paliestiems skausmingo likimo piršto, norėčiau pasakyti: STIPRYBĖS, VILTIES, KANTRYBĖS, TIKĖJIMO JUMS!!!
    O sveikajai visuomenes daliai norėčiau palinkėti didesnės tolerancijos neįgaliųjų atžvilgiu.

  2. Ačiū Rasmai už tokią subtilią gyvenimišką pamoką. Tikėsimės, kad Jūsų archyvuose yra ir daugiau panašių perliukų, apie kuriuos norėtųsi išgirsti.

  3. Nuostabi istorija, Rasma. Labai patiko. Gaunasi tarsi įdomi pusiausvyra tarp labai svarbių dalykų ir tokių kasdienių kaip kavos puodelis su draugu, kas yra lygiai tiek pat svarbu ir neturi būti užmiršta.

  4. Ačiū Rasma, filosofija man patinka. Aš kaip tik dabar geriu- žinoma viena, tik ne kavą, o imbierinę arbatą- ji sulygina došas.

  5. PRIORITETAI

    Šio ryto situacija man priminė dainą, “ vai kur buvai, bobut mano, vai kur buvai dūšia mano“?Daug kur buvau, o sugrįžus nustebau, radus Rasmos dienoraštį su draugų komentarais, o Rasmos kaip ir nepastebėjau.Ir vėl remiuosi liaudies išmintimi. Prisiminiau vaikystės pasaką apie pelytės dovanas, kai mama prieš miegą skaičiuodavo pirščiukus “ tam davė, tam davė, o mažiausiam neliko“. Man taip būdavo gaila to mažiausiojo pirščiuko, kad net pravirkdavau. Taip ir įsivaizduodavau, koks jis nelaimingas. O ant pelytės pykau, kad nemokėjo pasiskaičiuoti, kiek kam duoti, kad nei vieno nenuskriausti.Taigi, po ilgos įžangos prieinu prie temos. Ar mokame nusistatyti prioritetus,ar žinome, kas mums svarbiausia ir ar skiriame laiko ir širdies tam , kas svarbiausia gyvenime? Noriu pasidalinti istorija, kuri kaip tik ir paragino mane išgerti kavos su jumis,mano plunksnos draugai( iš anglų k. pen friends).
    2PUODELIAI KAVOSAtėjęs į auditoriją skaityti paskaitos, filosofijos profesorius pasidėjo
    ant stalo stiklainį ir pridėjo į ji didelių akmenų.
    Po to klausia studentų – ar stiklainis pilnas? Šie patvirtino.
    Tada profesorius išsiėmė iš krepšio skardinę nuo kavos, pilną smulkių akmenėlių
    ir supylė juos į stiklainį. Akmenukai gražiai užpildė tarpus tarp didelių akmenų.
    Profesorius vėl paklausė studentų ar stiklainis pilnas ir šie juokdamiesi jam pritarė.
    Tada profesorius išsitraukė iš kišenės maišelį smėlio ir supylė jį į stiklainį.
    Smėlio kruopelės subiro į pačius mažiausius plyšelius tarp akmenų visiškai
    užpildydamos stiklainį.
    Ir vėl profesorius paklausė studentų ,ar dabar stiklainis pilnas. Ir šie vėl atsakė – taip.
    Tada profesorius paėmė nuo stalo du puodelius kavos ir supylė juos į stiklainį.
    Kava subėgo ir susigėrė. Studentai nusijuokė.
    -Taigi, – tarė profesorius, dabar įsivaizduokite, kad šis stiklainis yra jūsų gyvenimas.
    Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jūsų gyvenimo dalykus:
    šeimą, vaikus, draugus, mylimąjį, sveikatą, darbą.
    Net jei visa kita dingtų, jie vis tiek liktų jums svarbūs ir suteiktų jūsų gyvenimui prasmę.
    Smulkūs akmenėliai yra antraeiliai, mažiau svarbūs dalykai: automobilis, butas, studijos.
    Smėlis simbolizuoja visai nesvarbius, nereikšmingus netgi lėkštus dalykus. Jeigu jūs iš pradžių pilsite smėlį tai jame neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmenėliams.
    Skirkite daugiau dėmesio svarbiems dalykams. Raskite laiko savo vaikams.
    Rūpinkitės savo sveikata. Liks pakankamai laiko darbui, ir namų ruošai, ir vakarėliams, ir kitkam .
    Rūpinkitės pirmiausia didžiausiais, nes tik jie yra tikrai vertingi.
    Nusistatykite teisingus prioritetus, o visa kita – tai tik smėlis.

    Vienas iš studentų pakėlė ranką ir paklausė, ką reiškia tie du puodeliai kavos.
    Profesorius nusišypsojo ir atsakė: džiaugiuosi, kad paklausėte.
    Tai reiškia, kad ir KOKS PILNAS JŪSŲ GYVENIMAS ,
    PORAI PUODELIŲ KAVOS SU GERAIS DRAUGAIS VISUOMET TURĖTŲ ATSIRASTI LAIKO ! :-)

    SKANIOS KAVOS SU GERAIS DRAUGAIS.

  6. Tom Isaacs…
    Eilinį kartą apgailestauju, kad nemoku anglų kalbos. Tiek daug informacijos apie likimo draugą. Deja…
    Apie Tomą, jo veiklą išgirdau prieš kelis metus. Iki šiol neišblėsta prisiminimai, taip ryškiai įsirėžę atmintin 2007 metų rudenį. EPDA metinės konferencijos Italijoje metu sutikau Tomą ir didelį būrį likimo draugų. Humoras, optimizmas skleidėsi, pleveno ir užkrėtė mus, nedrąsius, pirmą kartą patekusius į tokią aplinką.

  7. savanaudiškumas, beje, yra visai žmogiška savybė :)
    pažinojau merginą, kuri 10 paskutiniųjų savo gyvenimo metų sirgo išsėtine skleroze ir kuri niekada nepripažino savo ligos, nors gulėjo prikaustyta prie lovos…mes, jos draugės, nepaisėm tokio jos išdidumo, atžagarumo ir bendravom, kiek galėdamos…
    pritariu Patricijai – dėl to gyvenu ramia sąžine…

  8. Radus šį komentarą prisiminiau, koks sunkus buvo pooperacinis kelias į draugės namus.Bet man pavyko nugalėti save ir dabar užtat neturiu priekaištų sau.

  9. Jūs šaunuolė Patricija! Bet ar galėtumėte pasakyti, kaip tokias savybes išsiugdėt? Manau, tai įgimti dalykai. Jūs tai galite, o Jūsų draugė tokia ir liks visą gyvenimą. Nedaug kam suteiktos didžiulės valios jėgos versti kalnus.

  10. Tik nereikia susigūžti ir bijoti savo negalios parodyti kitiems. Žmogus įsigaužęs tik į save nepastebi kitų.Turiu tokią draugę sergančią išsėtine skleroze. Kai tik sužinojo tokią diagnozę, tai atsisakė bet kokio bendravimo. Šia liga serga 13 metų, apie kokias sveikatingumo priemones nepatarsi, jų nepriima. Kai aš susirgau, tai man net nepaskambino, o kai aš sustiprėjau, tai dažnai nuvykstu pas ją.Žinoma, tuo būna patenkinta.

  11. ŽAVIUOSI IR PAVYDŽIU TIEMS ŽMONĖMS ,KURIE NE TIK ŽINO, KĄ REIKIA DARYTI ,KAD JAUSTUMEIS GERIAU ,BET IR DARO. šTAI MAN NERETAI GEERIAU PAVYKSTA PATARTI NEGU PADARYTI.GAL TODĖL IR IEŠKAU ĮKVEPIANČIŲ PAVYZDŽIŲ, KAIP PADĖTI SAU.

  12. Pritariu išsakytoms mintims visu 100%. Juk mokslininkai intensyviai dirba. Bet reikia nenuleisti rankų ir patiems įvairiausiais būdais stengtis pagerinti savo savijautą. Sėkmės jums visiems!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.