– Sveiki, sulaukę šventų Kalėdų! – tokius žodžius šiomis dienomis girdim kiekvienam žingsnyje. Žmonės apsikabina, sveikinasi, bučiuojasi, linki vienas kitam gerų švenčių, sėkmės.
Kalėdos – senas šaknis turinti šventė, saulės grįžimo šventė.
Pirmą Kalėdų dieną visi dar būna rimtai nusiteikę, nieko nedirba, buria ateitį. Pavyzdžiui, šaltos Kalėdos reiškia vėlyvą pavasarį, jei saulėta diena, tai derlingi metai bus.
Na, jei pagal tai spręsti, tai nesulauksim laiku pavasario, o ir derliaus taip pat nesitikėk…Iš tiesų krizė užgrius…
Jeigu XIX amžiuje Kalėdos buvo švenčiamos tris ar keturias dienas pagal tikėjimą „kad ledai javų neišmuštų”, tai šiandien, atėjus ilgųjų savaitgalių madai, apie javus gal nieks nebegalvoja. Taip sakant, švęsk iš visos širdies, kad ilgai prisimintum, laiko juk turi… Paskui bus proga jums pasiūlyti unikalų vaistą „kad ir skrandis būtų sveikas, ir galvos neskaudėtų” – reklama visagalė.
Dvasine prasme Kalėdas retai kas beprisimena, viską užgožia šiuolaikinis žmonių supratimas, kad reikia savo kaltes prieš artimuosius išpirkti skubiomis ir brangiomis dovanomis, besaikiu stalo nukrovimu maisto produktais, alkoholiu.
Tačiau ar pastebėjote, kad daugelis mūsų aplinkos žmonių yra ženkliai nelaimingesni per šventes nei eilinę darbo dieną? Jų kasdienė darbinė skubėjimo būsena išbalansuoja vidinę pusiausvyrą ir šventinę dieną jie nemoka ilsėtis. Jie paprasčiausiai neturi ką veikti, kuo užsiimti. Dėl to, žinoma, atsiranda susierzinimas, kyla trintis tarp žmonių ir konfliktai. Aišku, šventė sugadinta, tarpusavio santykiai taip pat.
Beje, jei šeimoje šiltų santykių nebuvo ištisus metus, tai jie nepagerės ir prie šventinio stalo, nebūkim naivūs ir to nesitikėkim! Tėvų ir vaikų dvasinio ryšio irgi nebus, jei abi pusės to nepanorės kartu. Tie, kurie yra įpratę gyventi savarankiškai, nepakenčia kitos nuomonės, tiems sunku bus ir, atrodo, draugiškame šeimos rate.
Gal nuvykime pas draugus ar artimuosius, šiaip pažįstamus. Netraukia? Taip, vėl draugiški mostai prisėsti prie stalo. Nepatogu atsisakyti…
Na, tada, tikriausiai, netoliese yra papuošta kalėdinė eglė. Pabūkim dar sykį vaikais, kiek čia beliko šioj žemėj… Pasikvieskim mums mielus žmones, nuvykime kartu, pabūsim, pakalbėsim, gal ir pasilinksminsim ar pasivaikščiosim. Bent jau grynam ore pabūsim ir nereiks visą dieną namuose prie televizoriaus kiurksoti.
Beje, ir vienišiai prie eglės privalo atvykti! Juk vienišiai tik savo namuose vieniši, o kai susirenka keletas tokių į vieną vietą, tai jau nebe vienišiai, tai – minia…
Čia ir pabendrausime visi, apkalbėsim nuveiktus darbus, seniems metams paliksime senas savo problemas – juk nesinešime jų per Naujųjų slenkstį…
Tokia mano nuomonė.
Danutė
Parašykite komentarą