SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJA

Palaidojom šešiolikmetį – nusižudė.  Jaunas, gražus, gyvybingas ir kūrybingas žmogus. Pasiturinti ir tvarkinga šeima, visos durys į ateitį atviros. Liko gitara ant sienos ir kraują stingdantis motinos klyksmas prie kapo duobės. Diena buvo tokia pati kaip ir kitos, tekėjo ir leidosi saulė, juokėsi žmonės ir žaidė vaikai. Tik vienu žmogučiu liko mažiau.

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje 100 tūkstančių gyventojų tenka 30,4 savižudybės, iš jų žymiausią dalį susirenka vyrai, netoli atsilieka moterys, kas skaudžiausia, netgi ir vaikai.

Vyresniame ir ypač senyvame amžiuje atsiranda sveikatos sutrikimai, neišgydomos ligos, su tuo susijusios piniginės problemos, bedarbystė, iš to išplaukianti depresija… Dažnai visos bėdos bandomos skandinti alkoholyje, kuris tik laikinai atjungia protą nuo skaudžių gyvenimo grimasų. Išsiblaivius, ko gero, būna dar blogiau…

Toks suaugusiųjų balansavimas ties bedugne, be abejo, persiduoda namiškiams ir ypač nepilnamečiams. Kritinis paauglystės amžius ir šiaip jauną žmogų paverčia jautriu nervų kamuoliuku, kurį nuolat supa isteriškos suaugusiųjų pasaulio dogmos. Jaunuoliai dažnai jaučiasi nesuprasti, neįvertinti tėvų, mokytojų ar draugų. Kas priverčia juos pakelti ranką prieš save? Priežastys įvairios – narkotikai, patyčios mokykloje, vis dažniau pasireiškianti seksualinės orientacijos problema, neteisingai suprastas ir įvertintas meilės jausmas, neplanuotas nėštumas, nesutarimai su tėvais, stresas, psichologinis krūvis.

Savižudybės jaunimo tarpe – rimta šiuolaikinės visuomenės problema.

Kodėl žmonės ryžtasi tokiam žingsniui – ar tai jau seniai subrandintas planas, ar akimirksnio išdava, parodanti silpnąsias vidaus pertvaras, nemokėjimą prisitaikyti prie esamų sąlygų? O gal tai savotiška protesto banga?

Sukurtas mitas, kad tas, kuris kalba apie savižudybę, niekuomet nesižudo, neturi jokio pagrindo. Žmogus, nusivylęs gyvenimu ir galvojantis iš jo pasitraukti, bando apie tai užsiminti savo artimiesiems, galbūt net pats to gerai nesuvokdamas, tik užuominomis, simboliais. Baisiausia, kad aplinkiniai priima tai kaip nusikalbėjimą ar nevykusį pokštą. Kodėl, jau atsitikus nepataisomai nelaimei, visi tarsi atsitokėja ir prisimena paskutiniuosius ir dažniausiai lemtingus išėjusiojo žodžius ar veiksmus? O gal reikėjo tik išklausyti, gal situacija nebuvo tokia beviltiška…

Savižudybių skaičiumi išsiskiria bene visos posovietinės valstybės ir Lietuva nėra išimtis. Lietuviai vis dar per mažai dėmesio skiria savo dvasinei būsenai. Nėra laiko, nėra noro ar tiesiog nepasitiki sielos gydytojais? Juk yra nemažai susikūrusių psichologinių tarnybų, kurios privalėtų teikti pagalbą krizės sujauktiems žmonėms, tačiau ar visada mes randam kelią pas psichologą? Galiausiai ar visada jis mums padeda? Gal vis tik didesnė ir jaukesnė psichologinė atmosfera turėtų būti šeimoje, įprastomis namų sąlygomis, tėvų ir vaikų bendravime, o ir pačių tėvų tarpusavio elgesyje, gal tuomet ir krizių mažiau patirtume.

Kažkada spaudoje šmėstelėjo mintis, kad savižudybių sumažėjo griežtesnio valdymo metais, kai buvo stipriai apribotas alkoholio vartojimas. Gal ir tiesa. Gal blaivų protą rečiau susuka depresija ir mažiau atsiranda slogių minčių. O gal žmonės tapo lepesni, gyvenimo negandų neužgrūdinti. Juk, kai skaitome apie lietuvių tremtinių išgyvenimus Sibiro ledynuose, neužkliūna savižudybių teorija, gal tada buvo kitokia gyvenimo vertinimo sistema, gal kaip tik mums šiandien ir trūksta anų laikų vertybinių pagrindų, kurie galėtų būti atsvara susidūrus su kasdienėmis problemomis?

Tai mano nuomonė.

Danutė

  • Danutė

    labai sunku numatyti visų ateitį, rodos, visi vaikai auga po tuo pačiu tėvų sparnu, o likimai susiklosto toli gražu ne vienodai…

  • Romualdas

    ,,Obuolys nuo obels toli nerieda,,Kaip auklejami vaikai,koks rodomas jiems pavyzdys-toks rezultatas.Kartais pasitaiko isimtys.

  • Rasa

    p.Nastute, Jusu labai geras poziuris i bendravima bei santykius seimoje.

  • Nastute

    Gimstam vieni budami stipresni,kiti silpnesni savo vidumi,todel silpniesiems kartais buna sunku sitoj visuomenej prisitaikyti,jie paluzta.Tokiu atveju labai svarbu tureti salia zmones mylincius juos,suprantancius,kad jie galetu atsiverti,issikalbeti.Buti tokiais ir sugebeti juos isklausyti taip pat reikia moketi.Manau dabar yra daugiau literaturos siuo klausimu,ko truko anksciau.Noriu dar karta pabrezti kad labai svarbu silti,artimi santykiai seimoje.Pati uzaugau seimoje kur buvo griezta riba,vaikai ir tevai,tad ir susiduriau su sia problema.pati stengiuosi kad vaikai butu kartu ir draugai ir kad as buciau jiems prieinama sunkiu momentu.

  • Patricija

    Aš dažnai galvoju, kodėl tas jaunimas nesupranta gyvenimo esmės. Juk pragyventi reikia. Čia gi ne nuo mūsų priklauso, jei atsiradom šiame pasauly.Kodėl onkologiniai ligoniai kabinasi į gyvenimą? Man atrodo, kad jaunimas nenori dirbt sunkesnio darbo: jiems, kad tik būtų lengva, smagu.Daug padaro ir tėvai, ypač kai patys geria ir prie to pripratina savo vaikus. O alchokolis labai nusilpnina nervų sistemą. Nežinau, kaip tam jaunimui įdiegti, kad gyvybė yea dovana Dievo, todėl žmogus prie tos dieviškos dalelės negali prisiliesti. Kartais būna tas gyvenimas ypač sunkus. Pagal sentenciją sakoma:-„sunkiausia išlikti žmogumi.“.

  • Adrijonas

    Manau, jog kai matome mažiau, ko mums gali trūkti, mažiau ir dėl to pergyvename. Bet stipriai prie savižudybių prisideda žiniasklaida – paklausai žinių ir nusvyra rankos…