ŠAUKSMAS NE TYRUOSE

Šis įvykis Šiaulių istorijoje – pirmas. Kai kurie bažnyčios tarnai ir, besidominantys Lietuvos naująja istorija, inteligentai  nustatė, kad ne tik pirmas bet iki šių dienų ir vienintelis įvykis ne tik Šiauliuose. 1988  metais tokio kunigų įsibrovimo į didelį, itin ateistinį-komunistinį kolektyvą buvo neįmanoma, todėl šviesios atminties a.a. mons. Kleopas Jakaitis ilgai abejojo, na žinoma, ir bijojo anos valdžios dar didesnės, dar papildomos neapykantos (tie kurių jis bijojo, dabar jie gana turtingi ir priskaitomi šių dienų „elitui”). Jaunas elegantiškas, inteligentiškos mąstysenos kunigėlis nieko nebijojo – jam reikėjo tik dekano leidimo.

Tuos, kurie susipažins su šiais, dabar tapusiais jau nepakartojama mūsų TAUTOS istorija, kviečiu, maldauju, …..  : „Šaukim, skatinkim meilę gimtajai Tautai įvairiausiais galimais ir ne galimais būdais, ne leiskim miegoti ant mūsų bočių nuopelnų, išsaugant savo palikuonims nors tai, ką dar truputį turim!”

Taigi:

ŠAUKSMAS NE TYRUOSE

Demokratinėse, laisvose šalyse laisvi piliečiai nieko nebijodami gali mąstyti taip, kaip jiems patinka, tėvai vaikus gali auklėti pagal savo įgimtą mentalitetą, pagal iš tėvų ir senolių perimtus papročius. Iš didžiosios lietuvių tautos dalies žmoniškoji priedermė buvo atimta. Tauta buvo nudvasinama ir naikinama. Manau, būtina prisiminti istorinį faktą, didžiajai Tautos daliai gana liūdną faktą, kai 1940-1941 m. m. Kaune minios žmonių su gėlėmis ir raudonais plakatais pasitiko okupantus, mažesniais mastais kažkas panašaus buvo beveik visoje Lietuvoje. Bet tai buvo mažuma, varganų žmonių ir šiaip žemo loginio mąstymo visuomenės dalis. Kaip ir visur, taip ir Lietuvoje atsirado kolaborantų, parsidavėlių ir kitokio plauko išgamų, jie išžudė ir žiauriausiais būdais nukankino tūkstančius darbščių, dorų valstiečių, inteligentų, buvusių nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnautojų, dvasininkų ir pan.

Pusę amžiaus Tauta buvo naikinama, tačiau dvasingą, logiškai mąstančią asmenybę sunku sunaikinti. Bolševikinės valdžios pagrindinis tikslas buvo skleisti ateizmą, menkinti, niekinti tikinčiuosius žmones. Pastariesiems buvo įvairiausiais būdais užkertami keliai vadovauti aukšto lygio mokslinėms organizacijoms, nebekalbant jau apie įmonių vadovų pareigas. Šis brutalus istorinis laikotarpis įrodė, kad ir tokiomis žiauriomis priespaudos sąlygomis atsirado drąsių jaunuolių, kurie savo likimą paskirdavo aukščiausiam tikslui – tapti katalikų misionieriais, bolševizmo naikinamoje savo Tautoje. Šeimos, kurių vaikai stodavo į kunigų seminariją, įgydavo valdžios neapykantą – tėvai atleidžiami iš užimamų atsakingų pareigų, netgi atitinkamą visuomenės dalis tokioms šeimoms jausdavo pašaipą ir „nepilnavertiškumą”. Žinomi atvejai, kai mokyklų direktoriai bei klasių auklėtojai būdavo baudžiami, kai auklėtinis tapdavo klieriku. Pasitaikydavo atvejų, kai abiturientas apdovanotas medaliu, stodavo į kunigų seminariją. Tuomet jau mokyklos vadovams būdavo rengiamos ypatingos egzekucijos.

Taigi, šių prisiminimų pagrindinis tikslas – papasakoti apie jauno katalikų kunigo apsilankymą dar tokiais aukščiau lakoniškai apibudintais sovietiniais laikais, t.y., 1989 metų rudenį misjonierišku tikslu apsilankymas su paskaita vienoje iš didžiausių Šiaulių gamyklų (tuo metu „Vairo” gamykloje dirbo apie 3500 darbuotojų, didelė dalis darbuotojų buvo ne vietinės kilmės, kaip ir visur, atitinkama dalis žmonių buvo itin ateistinių pažiūrų). Gamykla buvo tiesiogiai pavaldi TSRS Automobilių pramonės ministerijai. Analogiško ano meto įvykio Lietuvoje iki šiol negirdėta. Buvo prasidėjęs Tautos atgimimas. Kiekvienas, tautiškai nusiteikęs, lietuvis visais galimais ir ne galimais būdais stengėsi skatinti atgimimą, dėti aguonos grūdą prie grūdo, ir tokiu kukliu darbu pripildyti Lietuvos laisvės aruodą.

Tuo metu kūrėsi įvairūs visuomeniniai judėjimai, jų tarpe jau aktyviai veikė rusakalbių ir dalies ne vietinės kilmės itin tarybinių žmonių visuomeninė organizacija „Jedinstvo” (lietuviškai – vienybė), kurios aktyvūs nariai buvo ir „Vairo” gamyklos darbuotojai ir aktyviai veikė miesto mastu. Miestui ir miesto komunistų partijos komitetui tuo metu jau vadovavo visi vietinės kilmės žmonės. „Vairo” gamyklos LKP – jos komiteto sekretoriumi buvo ramaus būdo inžinierius, baigęs Minsko politechnikos institutą, Gediminas Mockus. Su idėja, dėl kunigo apsilankymo gamyklos salėje, informavau sekretorių G. Mockų. Po kurio laiko sekretorius davė geranorišką sutikimą, t.y. neprieštaravo tam pasiūlymui. Informaciją perdaviau Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonui monsinjorui Kleopui Jakaičiui. Paprašytą, kad parinktų su atitinkama erudicija jauną kunigą, tuo pačiu perdaviau trumpą kunigo susitikimo su gamyklos kolektyvu programą. Supratau, jog klebonas žinodamas, kad į tokį kolektyvą su paskaita kunigo neįsileis, nes iki to niekur nieko panašaus nebuvo ir negalima patikėti, kad tai įvyktų, klebonas, kaip ir pridera kunigui, pasiūlymą priėmė gana santūriai, atsargiai neatsakydamas nei taip, nei ne. Dar po keleto kreipimosi klebonas pasakė jauno kunigo šv. Jurgio bažnyčios vikaro Arnoldo Valkausko pavardę. Kaip su A. Valkausku buvo konkrečiai ruoštasi susitikimui, per aštuoniolika metų atmintyje smulkmenų mažai beliko. Apie šį susitikimą įvairiais būdais buvo informuoti visi gamyklos padaliniai. Prasidėjo įvairūs svarstymai, buvo reiškiami pasipiktinimai: „Kaip čia atsitiko, kad į gamyklos salę įleidžiamas kunigas, ko jam čia reikia? ką jis čia veiks? kas jį klausys ir kam gali būti įdomi jo kalba?” ir t.t., ir pan. Manau tikslinga paminėti, kad už šį organizavimą ne maža gamyklos kolektyvo dalis mane atitinkamai pasmerkė. Salė buvo gamyklos inžinerinio korpuso ketvirtame aukšte – talpa apie 200 žmonių. Neišliko atmintyje, kad per bet kuriuos renginius būtų visiškai pilna salė, net per L.Brežnevo laidotuves, kai buvo suvarytas visas gamyklos kolektyvas, salėje buvo dar tuščios vietos.

Sutartos dienos pavakare, pasibaigus pirmos pamainos darbui, iš visų cechų didžioji dalis žmonių neskubėjo į namus, o prisirinko pilnut pilnutėlė salė: stovinčių, sėdinčių ant palangių, buvo atidarytos visos trejos durys – ko nepamenu, kad kada nors būtų buvę – pilni koridoriai žmonių. Tyliai, nepastebimai, prie salės pakyloje esančio stalo, atsirado jaunas, lieknas, garbanotais šateno spalvos plaukais, apsirengęs juoda eilute, su balta paraište pakaklėje kunigas. Staiga nutilo šurmulys. Daugelis, gal net didžioji dalis, pirmą kartą savo gyvenime išgirdo pasisveikinimą: „Garbė Jėzui Kristui”. Nebepamenu, kad salėje esantys, atsakė į šį pasisveikinimą – kaltas, neturėjau teisės šiuos prisiminimus rašyti po aštuoniolikos metų, visą tai privalėjau įamžinti tuoj pat, vienok, geriau vėliau negu niekada. Prelegentas prisistatė. Kalbėjo trumpai, tik apie religines dogmas, apie Mesijo istorinius faktus, žmogaus esmę – gyvenimo prasmę, dorovę ir pan. Ne mažą laiko dalį skyrė klausimams. Mano ir ne tik mano nuostabai, iš priešingos stovyklos pusės klausimų lyg tai ir nebuvo. Priežasčių, manau, buvo keletas: katalikiškos, o dauguma ir jokios religijos esmės nežinojo, savo tik materialiame gyvenime nieko panašaus nebuvo girdėję. Į klausimus kunigas atsakė ypač gražia lietuviška kalba, sklandžiai, logiškai dėstydamas mintis, atsakė pagerbdamas įvairių pažiūrų nuomones.

Kunigas padėkojo susirinkusiems už dėmesį, apleido salę. Šį kartą, kaip nė kuomet, salėje nesigirdėjo šurmulio, garsių kalbų, menu kaip šiandien, beveik visų veiduose buvo susikaupimas, gal ir kažkokia nuostaba. Tie, kurie gyvą kunigą pamatė ir išgirdo pirmą kartą, buvo nustebę, pvz., man jie nuostabos neslėpė. Bažnyčia, jos tarnai būdavo įvairiais būdais pašiepiami, menkinami, todėl dalis žmonių pamatę, tai ko nesitikėjo ir buvo nustebinti. Drįstu pabrėžti, kad, vargu, ar kur nors panašiuose renginiuose anuo metu bet koks prelegentas kalbėdavo, nenaudodamas svetimžodžių, barbarizmo……

Nebepamenu, kaip ir kada padėkojau jaunam, jau tada aukštos erudicijos, kunigui – kaltas. Tikiu, kad Visagalio valia lems man, jau besiritančiam į aštuntos dešimties vidurį, pareikšti padėką, dabar jau protinių jėgų žydėjimo apogėjuje, pasiekusiam europinio lygio mokslų viršūnes, teologijos mokslų daktarui, kapelionui, universiteto dėstytojui, egzorcistui kunigui Arnoldui Valkauskui. Manau, kad tuo pačiu bus proga pareikšti padėką paprastiems, darbo žmonėms, tauriems, vertiems didžiausios pagarbos, padėkos ir visapusiškos Dievo palaimos kunigo Arnoldo tėvams ir visai Jų Šeimai. Duok dieve, kad mūsų Tauta turėtų daugiau tokių ………!

Kreipiausi į žmones, tada dirbusius „Vairo” gamykloje, dėl atsiminimų apie šį unikalų įvykį. Vienintelis atsiliepė ir papasakojo apie šį įvykį – inžinierius Gediminas Mockus, kurio dėka buvo leista susitikti su katalikų kunigu. Tiems, kurie negyveno ir nedirbo anuo metu, priminsiu kas ir kaip valdė stambius gamybinius kolektyvus. Gamyklų direktoriai valdė gamybą, ekonomiką ir tai buvo kontroliuojami komunistų partijos partinių komitetų. Visą kitą kolektyvų gyvenimą valdė partijos komitetai. Sakykim, direktorius neturėjo teisės, žinoma, ir nebūtų drįsęs leisti kunigui dalyvauti kolektyvo susirinkime. Anuo metu komunistų partijos komiteto sekretoriumi buvo tame kolektyve dirbęs inžinierius Gediminas Mockus.

Prisegu autentiškus G.Mockaus prisiminimus.

„Tai buvo 1989 metų rudenį. Buvau gamyklos „Vairas” pirminės partinės organizacijos sekretorius. Iš 3500 gamyklos darbuotojų, partiniais buvo maždaug 320. Tuo metu kūrėsi įvairūs visuomeniniai judėjimai ir politinės organizacijos. Su visais buvo bandoma rasti kontaktą, suprasti jų tikslus ir siekius. Partiniame komitete buvo įkurtas diskusijų klubas, į kurį buvo kviečiamos visuomeninės organizacijos ir judėjimai. Kiekvienas galėjo išsakyti savo nuomonę ar iškelti bet kokį klausimą, diskutuoti. Tai buvo ir sunkus ir įdomus laikas. Teko išklausyti visko ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Prisimenu, kaip tokiu įdomiu politiniu laikotarpiu inžinierius p. J. Grigaliūnas (baigus institutą, dirbant inžinieriaus pareigose „Vairo” gamykloje, buvo pirmas mano viršininkas ir inžinierinės patirties mokytojas) kreipėsi dėl susitikimo su katalikų kunigu gamyklos salėje. Aš šį pasiūlymą iškart priėmiau. Parašyti skelbimus ir visais galimais būdais informuoti gamybinių cechų darbuotojus pasisiūlė p. J Grigaliūnas. Aš kaip partorgas, privalėjau šį pasiūlymą derinti su patiniu komitetu ir pirminių partinių organizacijų sekretoriais. Sukviečiau partinio komiteto posėdį ir informavau gamyklos cechinių partinių organizacijų sekretorius apie planuojamą susitikimą. Iš kai kurių sekretorių turėjau griežtų priekaištų, bet gerai atsimenu, kad atsakiau: „O kuo skiriasi gamyklos partorgas? į partkomą irgi ateina žmonės su savo problemomis (problemos darbe, vyras girtuokliauja, problema su vaikais, kaip gauti pašalpą ir t.t. ir pan.) ir aš turiu visus išklausyti, ir pagal galimybes padėti. Kitiems net užtekdavo to, kad žmogus išliedavo savo vidinį skausmą ir jam jau lengviau. Pasakykit, ką blogo žinote Šventajame rašte?” Priekaištaujantys partiniai sekretoriai šiek tiek atlyžo, bet tebeprieštaraujančių dar vis buvo.

Po to su p. J. Grigaliūnu suderinom susitikimo datą. Gamyklos salė, kaip niekada, buvo pilna. Kunigas labai įdomiai kalbėjo. Kalbėjo ne apie politiką, o apie žmogaus dvasines vertybes, apie tikėjimą gėriu, apie sąžiningumą ir pan. Provokuojančių klausimų ne prisimenu. Gal tie, norintys provokuoti, dar turėjo kažkokį psichologinį momentą – daugelis susitikimo dalyvių gyvą kunigą pamatė pirmą kartą ir pamatė – elegantišką, aukšto humanitarinio išsilavinimo, gražų jauną žmogų. Matyt, viso tai paveikti nebedrįso pasireikšti ir pasirodyti menkesni už prelegentą. Toks dvasininko, katalikų kunigo tiesioginis susitikimas su stambios, tiesiogiai Maskvai pavaldžios, įmonės įvairiaspalviu kolektyvu gamyklos istorijoje buvo pirmas, kiek menu – ir paskutinis. Manau, kad būtina pastebėti, jog gamyklos žmonės negalėjo patikėti, kad anuo metu tai suorganizuoti yra įmanoma.

Manau, kad tas susitikimas daugeliui gamyklos darbuotojų davė galimybę į gyvenimą bei juos supantį dvasinį pasaulį pažvelgti kitaip, suprasti tikrąsias žmoniškąsias vertybes. Žinau pavyzdžių iš buvusių gamyklos partiečių, aktyvių, ateistiškai nusiteikusių komunistų, kurių po šio susitikimo bei kitų įvykių, pasaulėžiūra, mąstymas pasikeitė. Iki šiol kryžių kalne tebestovi, gamyklos kolektyvo pagamintas, įdomių meninių formų kryžius. Kryžių statė skaitlingas žmonių skaičius. Menu, kaip statant kryžių buvo itin aukštas visų dalyvių dvasinis pakilimas.

Visa tai, ką prisiminiau ir čia įvardijau turėjo ženklios įtakos kolektyvo ir jo žmonių likimui.” Citatos, inž.  G. Mockaus  prisiminimų  pabaiga.

Su šiuo tekstu susipažino kun. dr. A. Valkauskas. Pastabų bei pataisymų nepareiškė, sutiko, kad toks tekstas galimas panaudoti bet kur.

Prisiminimus paruošė Jonas Grigaliūnas  (pensininkas, 1988-1989 metais dirbęs  „Vairo „ gamykloje inžinieriumi)

2007 m. balandžio  mėn.

Šiauliai

Tai, kas čia aukščiau įvardyta, suderinta su visais, kurių pavardės paminėtos. Suderinta su kurija, su keletu aukštų titulų kunigais ir daug su kuo !

Komentarai

Atsakymai į “ŠAUKSMAS NE TYRUOSE”: 3

  1. Zigmas avataras
    Zigmas

    Gerb. Jonai,džiaugiuosi,kad ryžotės patalpinti turimą medžiagą apie įvykius,kurie tapo istorija.Tykiuosi,kad bus ir daugiau medžiagos apie tuos įvykius.Būtinai atsiųskit ir nuotraukų su garbingais Lietuvoje žinomais žmonėmis, kurie aktyviai dalyvavo tame sąjudyje.Nesikuklinkit,nes ir Jūs prie to prisidėjote.

  2. Adrijonas avataras
    Adrijonas

    Laukiu dar atsiminimų, mena mano laikus, kai kunigas būdavo persona non grata. Visada malonu prisiminti praeitį.

  3. Romualdas avataras
    Romualdas

    Pasauleziura,mastymas taip greit nepasikeicia…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.