ATGIMSTANTI VASARIO 16-OJI

1988 metų  rudenį jau pakankamai didelė dalis  lietuvių buvo dvasiniame tautiniame pakilime. Dalis žmonių jau buvo susipažinę su Šapokos parašyta Lietuvos istorija. Pradėjau domėtis, klausinėti jaunimo ir vyresniojo amžiaus žmonių apie tai, kas ir kaip prisimena mūsų Tautai itin svarbią istorinę datą – Vasario 16 – tąją. Mano liūdesiui, nedaug atsirado, kurie žinojo ir matė, kaip toji data būdavo švenčiama. Tas reiškinys paskatino, kad jau pats laikas vėl pradėti švęsti, propaguoti lietuvio sielai brangią datą.

Parašiau šventės programą, supažindinau keletą tautiškai nusiteikusių, inteligentiškai mąstančių inžinierių  (dauguma jų dar – gyvųjų tarpe). Visi jie tą idėją entuziastingai palaikė ir pažadėjo prisidėti prie šventės organizavimo. Parinkau keletą lietuviškų patriotiškų dainų, pasiskolinau su lietuvišku šriftu rašomąją mašinėlę, atspausdinau šešis egzempliorius per kopirką. Perrašiau tiek pat egzempliorių V. Kudirkos tautinės giesmės. Anuo metu Šiaulių inžinierių namų vadovu dirbo inteligentiškas, tautiškai nusiteikęs žmogus – Vaclovas Vingras. Su tuo sumanymu ir paruoštą programa supažindinau V. Vingrą.  Mūsų džiaugsmui, gavau atsakymą, kad galėsim surengti šios istorinės datos minėjimą Šiaulių inžinierių namų mažojoje salėje.

Su visa tai buvo supažindytas Šiaulių pedagoginio instituto docentas, „Bičiulių“ choro vadovas maestro Stasys Žalalis.  Ir vėl džiugi žinia – Maestro sutiko su savo vadovaujamu choru dalyvauti pirmajame sovietinių laikų Vasario 16 – tosios minėjime.

Apie visa tai buvo informuota Šiaulių miesto, ir ne tik Šiaulių, inžinieriams. Buvo pakviesti ir kitų sričių inteligentai. Kiek pamenu, dalyvavo pedagoginio instituto docentas Vytenis Rimkus (dabar Šiaulių universiteto profesorius, Šiaulių miesto garbės pilietis, keleto knygų autorius).

1999 – tųjų vasario 16 – sios dienos pavakarys. Šiaulių inžinierių namų mažoji salė pilna šventiškai nusiteikusių inteligentiškų žmonių. Maestro Stasys Žalalis į salės sceną pakviečia savo choristus. Trumpai lakoniškai paskelbiama apie Vasario 16 – sios šventės minėjimo pradžią. Perskaitomas nepriklausomybės aktas ir įvardijamos visų signatarų pavardės. Salėje jau jautėsi didžiulis susijaudinimas, dvasinis pakylėjimas. Choras ir visa salė gieda: „Lietuva tėvynė mūsų…“. Žiūrint nuo scenos į salę, matėsi toks vaizdas, kurio gyvenime ne mačiau ir nesitikėjau matyti. Beveik per visų dalyvių skruostus riedėjo ašaros, giedant šią Tautinę giesmę – Lietuvos  himną, himną, kuris viešoje, valstybei priklausančioje įstaigoje buvo išgirstas po 50 metų. (1949 metais tą himną dar teko girdėti per radiją. Autoriaus pastaba).

Po to dar ilgokai visi dalyviai mirtinoje tyloje stovėjo lyg apstulbę. Maestro Stasys  Žalalis pasakė keletą itin gražių, prasmingų minčių ir choras kartu su visais dalyviais dainavo senoviškas lietuviškas patriotines dainas. Pastebėta, kad dalis, ypač jaunų choristų, tų dainų, gal ir himno nemokėjo, o gal kai kuriems net neteko girdėti. Maestro dainuojantiems įspūdingai komponavo sena, liaudies pamėgta armonika. Šventė tęsėsi iki vėlumos. Šventei baigiantis buvo paprašyta, kad maestro ir jo dainorėliai prisiektų sau ir Tautai – kasmet kartoti Tautai svarbiausios Šventės minėjimą. Dalyviai skirstėsi su jausmu, kurio neįmanoma apibudinti, su jausmu, lyg tai ką tik gimę.

Būtina pareikšti didžią pagarbą ir visuotinį dėkingumą maestro Žalaliui ir jo dainorėliams, kad  jau 18 metų kasmet šventai vykdo garbingą priesaiką. Praėjus keturiems metams, berods, buvo 1993 metai, Šiaulių inžinierių namų baltojoje salėje „Bičiulių“ choras eilinį kartą garbingai vykdė pasižadėjimą, o salėje buvo tik 11 dalyvių, dauguma jų inžinieriai, ir visi iki vieno baltais plaukais. Gėda, neapsakoma gėda prieš Tautos garbę. Šiaulių inžinierių vardu nuolankiai atsiprašiau maestro ir dainorėlių. S. Žalalis visų choristų vardu dar kartą prisiekė, kad vis tiek kasmet atliks savo priedermę, nors salė bus visai tuščia. Po to tokių gėdingų atvejų lyg tai ir nebuvo, tikėkimės, kad ir nebebus.

Prisiminkim, gerbkim garbingą Tautos praeitį, o ypač svarbu, kad pagarba mūsų istorijai liktų širdyse tų, kurie gyvens po mūsų.

Jonas Grigaliūnas (pensininkas, buvęs inžinierius)

Šiauliai 2006

Pastaba: Teksto turinys suderintas su, straipsnyje paminėtais, žmonėmis.

Toliau parašyta šnekamąja kalba 2007 metų vasario 14-tos dienos vakare, grįžus į namus, 18-tą kartą pagerbus Šventę universiteto baltojoje salėje. Žiniasklaidoje buvo patalpintas tas  sutrumpintas prisiminimų variantas. Laikraščio redakcija, prieš paskelbiant, kai kuriuos faktus – manau, kad tausodama laikraščio talpą – išbraukė. Nusprendžiau papildyti prisiminimais, būtent, tą laikraščio redakcijos pakoreguotą straipsnį.

Taigi:

Tautinė vėliava, himnas ir tautiškumas okupacijos metais niekada nebuvo pamirštas, o prasidėjus atgimimui, 1988 metais pradėjau teirautis, kas moka V. Kudirkos tautinę giesmę – Lietuvos himną. Žmonių, gimusių dar nepriklausomos Lietuvos metu, sakyčiau, radau žinančių tekstą ir šiek tiek mokančių himną giedoti. Keturiasdešimtmečių tarpe – vos keletas šiek tiek žinojo. Žinojo tik tie, kurie buvo pasiekę aukštą humanitarinį išprusimą ir meilę savo Tautai. Šie faktai, tarp visų kitų Tautos nudvasinimo, nutautinimo aspektų, mane visais laikais labai skaudino. Prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje jau buvo iškelta Trispalvė, prasidėjęs išsilaisvinimo Sąjūdis. Patikimesniems kolegoms pareiškiau mintį, kad gal jau metas sukviesti inžinierius, švęsti Vasario 16-tąją, dabar gal jau nebedrįs bausti ir nebesodins į kalėjimą. Visi sulig vieno pritarė ir kiekvienas buvo maloniai sujaudintas dėl tokio pasiūlymo. Menu šviesios atminties a.a. Arijus Žigunis pateikė gerų patarimų, pasiūlymų dėl minėjimo organizavimo. Nebesikartosiu, kas įvardyta straipsnyje, padrikai pagarsinsiu mintis, kurių ten nėra, gal  kai ką ir paryškinsiu:

Šiaulių inžinierių namų tuometinis vadovas p. Vaclovas Vingras pasiūlymą neatmetė, bet iškart sutikimo nedavė. Aš, ir ne tik aš, supratau, kad komunistinei valdžiai priklausanti valstybinė įstaiga, išlaikoma valstybės, bus panaudota prieš tos valstybės imperinę nuostatą, gali būti nepriimtina. Po kurio laiko p. V. Vingras atsakė, kad vasario 16-tą dieną inžinieriai gali rinktis inžinierių namų mažojoje salėje. Derinant šį straipsnį, p. V. Vingras sakė, kad jam nereikėjo gauti leidimą ir nereikėjo nė su kuo derinti.

Gavus maestro docento Žalalio ir Vingro sutikimą, parašiau trumpą programą, perdaviau tautiškai nusiteikusiems Šiaulių inžinieriams, kad kiek galima plačiau išplatintų inžinierių tarpe. Plačiąją visuomenę nedrįsau kviesti, nes salė maža gali atsitikti, kad inžinieriams neužteks vietos. Tuo metu tautiškai nusiteikusių žmonių jau buvo nemažai. Kaip jau minėta, salė buvo pilnut pilnutėlė. Buvo keletas šviesuolių iš pedagoginio instituto, vienas iš tokių – politinis kalinys Vytenis Rimkus, dabar profesorius, Šiaulių miesto garbės pilietis ir dar keletas svečių – šviesuolių. Parinkau keletą tautinių patriotiškų dainų, kurios viešose vietose nebūdavo dainuojamos, todėl ir ne visi jas mokėjo. Pasiskolinau lietuvišku šriftu rašomąją mašinėlę – Šiaulių dviračių – variklių gamyklos techninis skyrius neturėjo, nes visa dokumentacija ir susirašinėjimas buvo valstybine rusų kalba (asmeniškai aš dėl lietuviškumo turėjau priekaištų, ir skaudžių priekaištų iš atitinkamų valdžios instancijų). Ant plono popieriaus parašiau šešis egzempliorius dainų. Du egzempliorius perdaviau Žalalio dainorėliams, tris padalinau salėje. Sugiedojus himną, maestro su senovine lietuviška armonika komponavo, visi dalyviai su pakilia nuotaika itin gražiai padainavo visas pasiūlytas dainas ir dar daug kitų. Iki to įvykio ne pamenu, nepastebėjau tokio laisvo, nuoširdaus, nuotaikingai susijaudinusio minios elgesio. Skirstytis niekas nenorėjo.

Šiandien aš, laisvos Lietuvos, Europos Sąjungos pilietis, nesuprantu, kodėl taip retai ir tik itin oficialiose vietose, ir tik ypatingais oficialiais atvejais dabar giedamas himnas. Giedančiųjų veiduose nebe matau balto jaudulio, dvasinio pakylėjimo, nors ir laikino, – kaip ne būtų liūdna, kai kurių veiduose, giedant himną, matosi dvasinis snaudulys. Paklaustas: „Kam gaištu laiką, rašydamas tokius straipsnius, jie dabar nebe aktualūs ir niekam neįdomūs?“- nežinau ką atsakyti! Taip. Sutinku su realybe. Tikiu, kad kultūros tarnai, istorija besirūpinančios valstybės išlaikomos tarnybos vargu ar susidomės Tautos praeitimi, lietuvių veiksmais, kopiant į slidų nepriklausomybės kalną.

Priminkim mūsų palikuonims kokiomis pastangomis jie šiandien – Lietuvos Respublikos piliečiai, o ne литовская губерния gyventojai, kalbantys ir rašantys ana valstybine kalba!

One thought on “ATGIMSTANTI VASARIO 16-OJI”

  1. Skaitau ir prisimenu tą „litovskaja gubernija“ Tuomet dirbau Šiaulių Magistraliniame ETRM(ryšių mazge)dabo saugos inžinieriumi.Kiekvieną pirmadienį vykdavo inžinierių ir tech. darbuotojų pasitarimai jose dalyvaudavo ir keli rusakalbiai,todėl privalėjom kalbėti rusų kalba.Turiu pasakyti buvusio vadovo Regimanto Vėgelės garbei kalbėdavome lietuvišai(prie ankstesnio vadovo tik rusiškai).Mūsų jaunimas nedaug ką žino,kiek mums buvo svarbi Kudirkos gėsmė ir trispalvė.Pamenu dar tik prasidėjus atgimimui, susirinkdavom pas mano dukters,šviesios atminties mokytoją Nijolę,pobūviams ir su dideliu pasididžiavimu giedodavom tautinę giemę,“Lietuva Tėvynė mūsų“ ir liaudies dainas.Tuose suėjimuose dalyvaudavo ir šios svetainės narė Rasma.Tautos atgimimas tai mano gražiausios ir šviesiausios gyvenimo dienos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.