VISŲ ŠVENTŲJŲ DIENA

Na štai. Niekaip nenuslėpsi senatvinių užsimiršimo požymių, nors ir kaip besistengčiau protingai ir mandrai Jums kasdien kažką parašyti. Vakar su didžiausiu užsidegimu parašiau tokį pakankamai filosofinį rašinuką apie Vėlines, o šiandien rytą su tokiu pačiu stipriu nusivylimu supratau, kad Vėlinės juk šiandien, o vakar buvo Visų Šventųjų diena.

Na, gerai, prisipažinsiu, jog nusivylimas nebuvo toks jau stiprus. Tiesiog akimirką nusiminiau ir tiek. Aš stengiuos į viską optimistiškai žiūrėt ir nekreipiu per daug dėmesio į tokias klaidas. Mano vaikai ir anūkai ne ką mažiau klysta, užsimiršta ir taip toliau. Taigi, mums vyresniems tai reiktų tik dar labiau atleisti.

Vis dėl to didelio nusižengimo nepadariau. Tiek Vėlinės tiek Visų Šventųjų diena yra skirtos pagerbti mirusiesiems. Tačiau lapkričio pirmąją reikėtų minėti mirusiuosius šventuosius, o lapkričio antroji skirta visų mirusiųjų pagarbai.

Mūsų laikais labai sunkus uždavinys yra kalbėti apie šventą žmogų. Pats žodis „šventas“ yra praradęs aiškią prasmę ir labai keistai prapuolęs mūsų kalboje. Ar jūs galėtumėte ką nors įvardinti, kas Jūsų gyvenime būtų šventa? Kuomet mes kalbame apie nežemiškus, mus stebinančius dalykus mums lengviau ir suprantamiau naudoti tokius žodžius kaip „nerealus, „kietas“, „fantastiškas“, „superinis“, „šūstras“ ir pan.

Šventas žmogus yra fenomenas. Nežinau ar juo gimstama ar galima tapti, patyrus nušvitimą, tačiau visa tai yra didžiulis ir mums nesuvokiamai glaudus santykis su Dievu. Šie žmonės yra panašūs į Dievą. Tobulai atsidavę žmonėms, Dievui, bet pamiršę save. Tačiau ar įmanoma su daugeliu kalbėti apie Dievą, dieviškumą? Kaip ir šventumo atveju, mes labai prastai suvokiame Dievo prasmę. Ar mums reikia Jo, ar pasigendame mes Jo?

Na, nelabai. Pratesiu savo vakarykštes mintis. Ir priminsiu, jog mes nesustojame šiuolaikiniame gyvenimo tempe ir mąstymo sraute pirmiausiai dėl savęs. Dėl ko tiek daug nerviškai ir psichiškai išsekusių žmonių? Juk mes savęs netausojame ir nuvarome iki tokios ribos, iš kurios be pasekmių negįžtame. Nesustojame dėl šeimos, vaikų, tėvų, dėl draugų, dėl gatvėje sutikų žmonių. Tad, kada gi mes galime sustoti dėl kažkokio Dievo?

Mums juk svarbiausia spėti laiku, atiduoti laiku ir pradėti laiku. Nes tuomet viskas gali sugriūti. Tačiau griuvimas prasideda nuo užsimiršimo, o ne nuo atsilikimo nuo terminų. Nuo užsimiršimo nuo savęs, nuo šeimos, nuo kultūros, nuo istorijos, nuo vietos, nuo aplinkos, nuo pasaulio, nuo sustojimo. Gal ir nuo Dievo?

Prisijunkite prie diskusijos

Komentarų: 2

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

  1. Atgalinis pranešimas: POMIRTINIS GYVENIMAS | DRAUGAUKI.ME