Panašu, jog pensininkų gretos senajame žemyne ir toliau ženkliai mažės. Didžiosios Britanijos vyriausybė svarsto galimybę panaikinti šiuo metu galiojančią 65-ių metų nustatytą ribą, nuo kurios žmogus išeina į pensiją, praneša dienraštis The Guardian. Žmonės bus skatinami dirbti ilgiau. Ši nauja taisyklė turėtų įsigalioti nuo 2011 m. spalio.
Pagrindinės pokyčių priežastys yra ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė ir ilgiau išliekanti gera žmonių sveikata. Tačiau įmonių savininkai galės žmones atleisti ir sulaukus 65-ių metų, tačiau tuomet jie turės pateikti svarias atleidimo priežastis, ką padaryti tikriausiai nebus labai lengva.
Verta priminti, kad bandant spręsti pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės padarinius, jau ne viena Europos šalis prailgino pensinį amžių. Prancūzijoje jis visai neseniai buvo prailgintas nuo 60 iki 62 metų. Žmogaus darbingumo trukmė taip pat ilginima Vokietijoje, Ispanijoje ir Italijoje.
Kažką intensyviai dirbant, labai naudinga atsitraukti ir pailsėti nuo to darbo bent savaitei. Užmiršti visas subtilybes ir niuansus. Tuomet vėl sugrįžęs gali pamatyti tai kas padaryta visai kitomis akimis ir naujais rakursais. Taip nutiko ir šį kartą, kuomet atsiverčiau draugauki.me po savaitės šiokių tokių atostogų.
Ką aš pamačiau?
Kad draugauki.me tampa gyvu organizmu. Kartais gyvumas net verčiasi per tam tikras ribas. Nors pakankamai filosofiškai galima paklausti, ar gyvumas apskritai gali turėti iš vis kokias nors ribas? Ar jo gali būti per daug?
Gyvumo pojūtis šiame tinklapyje atvedė prie dar vieno pastebėjimo: gyvybė pradeda bujoti ir augti tuomet, kai ji turi tam tinkamas sąlygas. T.y. įvairialypę ir stiprią kiekybiškai aplinką. Būtent tokius bruožus įgyja draugauki.me bendruomenė. Ten kur susiduria skirtingi žmonės, atsiranda bendravimas, apie kurį labai sunku ką nors papasakoti. Norint suprasti, reikia prisijungti pačiam.
Ir trečia. Ten kur skirtingi žmonės, turi įsivyrauti tolerancija. Nes alternatyvus scenarijus tegali būti – kokia nors nevykusi pabaiga.
Aš ir pats pastebiu, kad dažnai kitų parašytas mintis turiu perskaityti po du, tris ar daugiau kartų. Pirmas kartas neretai būna erzinantis ir užgaulus. Tačiau geriau įsiskaičius, paaiškėja minties patrauklumas ir nuoširdus paprastumas. Tolerancijos visiems!
Ar pamenate kas yra flashmob’as? Draugauki.me gavo kvietimą senjorams į naują renginį šį kartą organizuojamą Klaipėdoje:
“DĖMESIO! Flasmob’as su senjorais KLAIPĖDOJE:
19:45 Kruizinių laivų terminale “Jūros šventės” metu
Gal niekuomet nesiūlei mamai, tėčiui, seneliui ar močiutei kartu pašokti? Padaryk tai. Ateik pats ir pakviesk juos– sukursime flashmobą – šoksime visi drauge.
Daugiau nei 20 proc. Lietuvos gyventojų sudaro tie, kuriems virš 60. Jie, kaip ir tu, nori ragauti gyvenimą dideliais kąsniais, mylėti, dalyvauti, kurti. Kaip manai, kaip jiems s…ekasi? Mums nepatinka požiūris į vyresnius Lietuvoje.
Didesnė pensija ar stipresnė bendruomenė pakeistų padėtį tik iš dalies. Tu gali padėti keisti požiūrį į vyresnius. Drauge su jais galima kurti, planuoti, dalintis. Pamatyk juos, užkalbink, ištiesk ranką… Kartais reikia tiek nedaug, kad pradžiugintum, suteiktum viltį ir norą gyventi.
Bernardinai.lt šiandien skelbia įdomų straipsnį tiems, kurie mąsto apie savo amžių ir vietą tarp kitų žmonių: “Senėjimo filosofija: mankštintis, mokytis, mylėti”. Tai vokiečių mąstytojo Otfried Höffe publikacijos paskelbtos Frankfurter Allgemeine Zeitung vertimas.
“Kuo vyresnis žmogus, tuo daugiau jis galvoja apie problemas, kurias kelia mūsų visuomenės senėjimas. Tokių svarstymų būta ir praeityje: Cicerono, Jacobo Grimmo ir Ernsto Blocho mintys apie senatvę šiandien yra aktualios kaip niekada.
Svarstant apie vis didėjančią senatvės reikšmę, – tiek tarp pavienių asmenų, tiek visuomenėje, – būtų išmintinga atsigręžti į praeitį. Toks atsigręžimas suteiktų dabarčiai ryškesnius kontūrus. Sykiu tai apsaugotų nuo savęs pervertinimo pavojaus. Juk nei pati senatvė, nei jos keliami iššūkiai nėra kažkas naujo. Juolab kad visai ne pro šalį pasimokyti, kokiais būdais anuomet kovota su šiais iššūkiais. Aiškėja trys dalykai.”
Pavilnių regioniniame parke gausu unikalių kultūros ir gamtos paveldo objektų. Manau, kad išskirtinės čia yra Markučių apylinkės, garsėjančios gražia gamta ir Markučių dvaru.
XVI a Markučiai priklausė didiesiems Lietuvos kunigaikščiams, dalis žemių buvo priskirta aukštutinės pilies Šv. Martyno bažnyčios klebono išlaikymui. Daugelį dešimtmečių dvaras keliavo iš rankų į rankas, istorija išsaugojo su dvaru susietas Radvilų, Kiškų, Chodkevičių, Godlevskių pavardes, kol 1867 m 270 ha ploto dvarą su visais statiniais, miškais, vandens telkiniais bei vasarnamiais nupirko Rusijos kelių inžinierius Aleksiejus Melnikovas ir padovanojo dukrai Varvarai Melnikovai, kuri ir buvo paskutiniąja Markučių dvaro sodybos šeimininke.
Neseniai su malonumu žiūrėjau Kotrynos atsiūstas nuotraukas iš Belmonto. Iš tiesų dar XIX a viduryje prancūzo Karolio de Vimo pastatytas vandens malūnas davė pradžią šiandieniniams kriokliams, kuriais galime pasigėrėti aplankę puikiai sutvarkytą Belmonto pramogų centrą Pavilnių regioniniame parke.
Dar ledynmečio suformuotas kalvotas reljefas – išskirtinis parko bruožas. Šiai vietovei būdingi dideli aukščių skirtumai, gūbriai, keteros, ozai, raguvos…73% parko yra apaugusi natūraliu mišku, Vilnios slėnyje veisiasi vandens paukščiai, gausi ir miško fauna. Didžiulėje parko teritorijoje yra gausybė vietų, iš kur atsiveria vaizdingos panoramos.
Važiuojant iš Lietuvos šiaurės kryptimi prasideda istorinė Žiemgalos žemė. Didžiausias lietuviškas miestas joje Joniškis, o Latvijos pusėje – Jelgava, seniau lietuvių Mintauja vadintas. Vos 20 kilometrų nuo Joniškio nuvažiavę sutinkame laukais besiraizgantį melsvą upės kaspiną. Tai Mūša, kurią norint perkirsti, tenka važiuoti iki Bauskos – miesto, turinčio apie 10 tūkstančių gyventojų, jų tarpe ir 6 % lietuvių. Bauska pasitinka švara, nupjautomis vejomis, sutvarkytais parkais ir gėlynais. Centre daugybė senoviškų namų, netoli viena kitos gražiai dera katalikų, liuteronų ir provoslavų maldos namai, gatvės neplačios, bet parkavimo problemos nėra. Per miestą tekanti Mūšą vakarinėje pusėje susilieja su Nemunėliu ir santakoje pavirsta į plačią ir vandeningą Lielupę.
Rūgščių ir šarmų pusiausvyra vadinama tam tikra vandenilio ir hidroksilo jonų koncentracija žmogaus organizmo skysčiuose.
Tokia pusiausvyra yra vienas iš svarbiausių organizmo homeostazės veiksnių. Vidinės terpės pH pastovumas yra būtina organizmo egzistavimo sąlyga! Sutrikus vandenilio ir hidroksilo jonų pusiausvyrai, pakinta kėpavimo centro dirglumas, fermentų aktyvumas, vandens ir mineralinių medžiagų apykaita, Hb (hemoglobino) sugebėjimas audiniams atiduoti deguonį.
Fiziologinėmis sąlygomis arterinio kraujo pH būna – 7,35 –7,45, t. y. silpnai šarminis, veninio kraujo pH- 7,28 –7,35 šiek tiek žemesnis dėl CO2 (anglies dvideginio) patekimo iš audinių į kraują. Maksimalios pH ribos, dar suderinamos su gyvybę, yra 6,8 –7,8.
Žmogaus organizme yra 2 sistemos reguliuojančios rūgščių – šarmų pusiausvyrą:
IX – X amžiaus kronikose tarp Vyslos ir Nemuno minima Prūsų šalis. Dalis ją sudariusių genčių gyveno Nemuno žemupyje, tarp jų buvę ir skalviai, kurių genčiai priklausiusi Smalininkų teritorija. Per šią teritoriją ėjęs nuolatinis Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų Lietuvos puldinėjimo kelias.
1253 metais prūsų ir žemaičių žemės atitekę Vokietijai, tačiau žemaičiai tokiam veiksmui ryžtingai pasipriešinę, 1260 metais išviję kryžiuočius ir vėl tapę LDK dalimi. Prūsijoje tuo metu taip pat prasidėjęs ilgai trukęs ir galiausiai pralaimėjęs sukilimas, vadovaujamas H.Manto. Po pralaimėjimo prūsai likę Ordino priklausomybėje.
(balsuokite)
Panašu, jog pensininkų gretos senajame žemyne ir toliau ženkliai mažės. Didžiosios Britanijos vyriausybė svarsto galimybę panaikinti šiuo metu galiojančią 65-ių metų nustatytą ribą, nuo kurios žmogus išeina į pensiją, praneša dienraštis The Guardian. Žmonės bus skatinami dirbti ilgiau. Ši nauja taisyklė turėtų įsigalioti nuo 2011 m. spalio.
